Rymojo smūtkelis prie kelio. Garsaus dievadirbio prieš daugel metų drožtas. Bet vasarotojams – linksmai kaime laiką leidžiantiems – gilyn į mišką žabų paeiti labai tingėjosi. Tad ėmė ir pakūrė tą smūtkelį. Žinoma, prieš tai kirviu suskaldę.
Žinau, kad nuo tokio pirmo sakinio jums pagaugai per užpenčius nuėjo. „Neduok tu Dieve!“, - pasakė vienas. O kitas nubėgo į žodyną žiūrėti: aiškintis, kas yra „smūtkelis“, kas „užpentis“, ir kurioj mūsų kūnelio vietoje yra „pagaugai“.
Atsakymus surado Knygoje. Ir net nepagalvojo, kad gerai, kai ta knyga yra.
Bet jau greitai knygos nebebus. Nes įsipareigota biblioteką sunaikinti.
Suprantu, kad jie ginčysis. Jie sakys, kad nenaikina, o tik restruktūrizuoja. Pertvarko. Ir, kad elektronikos amžiuje popierinės knygos nebereikia.
- Jei ne ta popierinė knyga, nebūtų mums lankstytis puolusi ir rafinuotai dėkoti visa Prancūzijos ambasada, - sako 30 metų Lietuvos technikos bibliotekai vadovavęs Kazys Mackevičius. – Mat būtent toje - nedidelę vertę turinčioje, bet senovę aprašančioje knygutėje, vienas prancūzas ir užtiko aprašus, pagal kuriuos buvo nustatytos Napoleono armijos kapavietės Lietuvoje. Būtų puiku, jei ir šiandien galėtume tuo didžiuotis. Bet negalime. Nes technikos bibliotekos Lietuvoje nebėra. Ji „restruktūrizuota“.
- Sužinoję, kad biblioteka naikinama, jos turtus priglausti siūlėsi ne vienas knygų mylėtojas, - sako ponas Kazys. – Bet atiduoti neturėjau teisės. Turėjau tik privilegiją: savomis akimis stebėti, kaip vertingi leidiniai šūsnimis kraunami į sunkvežimius ir keliauja perdirbimui į... tualetinį popierių.
Bet šiandien kalbame ne apie buvusius. Šiandien eilėje perdirbimui į tualetinį popierių jau stovi Lietuvos medicinos bibliotekos knygos. O tos bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Laima Valbasienė rodo Vyriausybės pritarimą Aurelijaus Verygos planui: „...likviduoti biblioteką, nes nėra tikslinga turėti vieną žinybinę biblioteką, jei jos paslaugas gali vykdyti kitos kompleksinės bibliotekos...“
Nelabai suprasi tuos biurokratų raštus. Nemoka jie sklandžiai rašyti. O nemoka gal todėl, kad bibliotekose nebūna?
- Ar buvo kada nors ministras ar koks pavaduotojas pas jus užsukęs? – klausiu Medicinos bibliotekos moterų. Vietoj atsakymo jos rodo nedidelį pranešimą apie išleistą vertingą knygą – Lietuvos slaugos šimtmečio istoriją.
- Džiugu, - sakau, - kad ministerija tinklalapyje apie tai pranešė.
- Nieko čia džiugaus, - sako jos. – Tai vienintelis pranešimas per pastaruosius dvejus metus. – O kai dar nebuvo išdraskytas ministerijos Ryšių su visuomene skyrius, apie mūsų darbus ir naujas knygas pranešdavo bent kartą per dekadą.
Puolu moterims padėti: skambinu nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos generaliniam direktoriui profesoriui Renaldui Gudauskui. Jis, žinoma, pasirengęs brangias knygas gelbėti: jei reikės, tikrai priglaus. Bet atsargiai prasitaria, kad paprastai pasaulyje tokią literatūrą įprasta kaupti greta stambių ligoninių. Ir dar profesorius atkreipia dėmesį į medicinos bibliotekoje dirbančiųjų kvalifikaciją: „Jos – ypač daug metų dirbančios - gi mažiausiai jau pusiau daktarai: gali ir atėjusiam profesoriui patarti, kur ir ko ieškoti...“
- O ką jūs patarsit, profesoriau?
- Patarčiau situaciją gelbėti, transformuojant veiklą. Šiandien biblioteka turi būti kitokia nei vakar. Tai įrodo ir mūsų, M.Mažvydo bibliotekos, pavyzdys.
Transformacijų yra. Jei pirmadienį JAV ar Japonijos mokslininkai paskelbs patį naujausią gydymo metodą ar įteisins naujo vaisto poveikį, jau trečiadienį šių atradimų originalą galės skaityti ir Lietuvos medicinos bibliotekos lankytojas. Neturime laiko aiškintis šito mechanizmo, bet tarptautiniai projektai, sutartys (jos, beje, taip pat kainuoja) įgalina tai daryti. Tiesa, į tarptautines medicinos bibliotekų konferencijas kelias mūsų švietėjoms uždarytas (vėl dėl tos pačios priežasties – taupymo), tačiau kiekvienos tokios konferencijos naujovės taip pat per elektroninę erdvę atkeliauja ir yra iškart aptariamos. Bet, atrodo, nebereiks to daryti: panaikins biblioteką – rūpestėlių sumažės.
- Kaip pasakėt? Panaikins? Kas panaikins? Pirmąsyk girdžiu! – mano žodžiais nepatikėjusi sušuko Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė Emilija Banionytė. Per puspenktų metų išleidom beveik 700 tūkstančių eurų naujausioms duomenų bazėms kurti! Ir jų nebereikia?
O paskui – tyla ragelyje. Nes ponia Emilija dar nepamiršo kitos neseniai iškirstos girios: buvusios pedagogų kalvės bibliotekos likimo. Žaizda dar peršti.
Ieškojau pateisinimo tiems perštėjimams. Bandžiau guosti save, kad kiekvieną ligą gydant kažkiek skausmo tenka patirti. Ir todėl su Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos direktoriumi Petru Zurliu kalbėdamas padėjau ant stalo neatremiamą argumentą: girdi, iš specialiose bibliotekose saugomų disertacijų skaitytojai pavarto, na, gal mažiau nei procentą.
- Kad ir vieną dešimtąją procento! – užginčijo direktorius. Gali ta disertacija ir 99-erius metus ramiai pragulėti – kaip mūsų Nepriklausomybės aktas! O paskui gali tapti pačius reikalingiausiu ir svarbiausiu dokumentu. Mokslinės knygos (turiu galvoj ir medicininę literatūrą) yra mūsų istorija. Mūsų paveldas. Ir jokiu būdu negalime leisti jam nukeliauti į Grigiškes.
Generalinį klausimą „Ką daryti?“ uždaviau ir Petrui Zurliui.
- Negalima užsimoti ir kirsti, - pasakė jis. – Pirmiausia reikalingas išsamus medicinos bibliotekos darbo auditas. Rimta komisija. Kartu turėtų dirbti ir kultūrininkai, ir daktarai.
Ir šitie Adomo Mickevičiaus bibliotekos direktoriaus žodžiai priminė man, kad ir šito rašinio autorius ne visą reikiamą darbą atliko. Nes neapklausta liko pagrindinė, viską lemianti grupė: medicinos bibliotekos skaitytojai. Ir, žinoma, daktarai. Taip pat ir tie, kurie net nežino Medicinos bibliotekos adreso.
Bet, kaip keista bebūtų, jei žinai Tą Adresą, galvon pradeda įkyriai brautis dar viena labai svarbi, labai keista mintis. Medicinos biblioteka yra pačiame Vilniaus miesto centre. Pastatas labai gražus. Labai didelis ir tvirtas.
Gal kam nors labai jo reikia, o biblioteka tik trukdo?
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: