Tie daikčiukai – higieniniai paketai, kurie merginoms yra labai svarbūs menstruacijų metu. Ir tie daikčiukai po to sakinio tapo tokiu gėdingu pirkiniu, kad daug metų po to parduotuvėje turėjau juos slėpti po įvairiais pirkiniais, nes atrodė, kad visų akys tik į juos ir nukreiptos. O lytinių organų pavadinimai man kėlė tokį nepatogumą, kad norėdavau palįsti po žemėmis, jeigu kas apie juos prašnekdavo. Aišku, iš žargoninių (pvz. urvelis, gyvačiukas, peliukas, skylutė ir t.t.) pavadinimų dažnai juokdavomės – o kodėl ne, juk tai kažkas mistiško, juokingo ir tikrai nesusijusio su mūsų kūnais. Taip aš augau, ieškodama informacijos internete, kitų pasakojimuose, istorijose ir klausydama ne visuomet tų žmonių, kurių turėjau klausyti.
 
Kai būnant dvidešimt aštuonerių manęs paklausė, kaip man sekasi su lytiškumo temomis, net suklusau – „o ko čia nežinoti?“. Tema atrodo tokia paprasta nors imk ir kalbėk. Čia ir prasidėjo ta dalis, kuomet supratau, kodėl svarbu būti lytiškai raštinga. Lytiškumo ugdymas daugeliui dažnai asocijuojasi su lytiniais santykiais ir brendimu. Viskas. Tačiau pažvelgus giliau – juk į lytiškumo ugdymą įeina tiek daug temų: kūnas, jo pokyčiai, mūsų vidiniai jausmai ir emocijos, savęs priėmimas, santykiai su savimi ir kitais, lytinė tapatybė ir seksualinė orientacija, saugumas ir privatumas, apsisaugojimas, pornografijos įtaka, sutikimo davimas, lytiniai santykiai ir kt. Ir tada pradėjau galvoti – jeigu būčiau mokykloje turėjusi mokslu grįstą lytiškumo ugdymą – kas būtų kitaip? Juk dažnai girdžiu vyresnių žmonių pamąstymus, kad „mums irgi taip buvo, bet va išaugom“. O kitaip būtų.
 
Paauglystėje menstruacijos būtų buvusi normali tema, kuria būtume galėję kalbėtis be jokio gėdos šleifo ir be įsivaizdavimo, kaip tuomet kalbėjo, kad prasidėjus menstruacijoms – iš esmės pasikeiti kaip žmogus ir stebuklingai patenki į suaugusiųjų pasaulį. O higieniniai įklotai būtų tapę paprastu pirkiniu, kurio nereiktų slėpti nuo visų aplinkinių.
Galbūt būčiau supratusi, kad mano kūnas yra vertingas toks, kokį jį turiu ir nebūčiau turėjusi tiek kompleksų dėl kūno svorio, dydžio, išmatavimų ir bala žino kokių dalykų. Juk aplinkui buvo tiek pavydžių, kad svarbu yra išvaizda, o ne vidus. Visi tiesiog rėkte rėkė, kad būti „kitokiai“ – tolygu netekti savo vietos bendruomenėje. O kas paauglystėje to norėtų?
 
Galbūt jeigu būtume kalbėję apie saugumą, privatumą ir tai, kad mano kūnas priklauso tik man, būčiau supratusi, kad susirašinėti intymiomis žinutėmis su vyresniais asmenimis – nėra protingas ir visiškai saugus užsiėmimas. Iš kur to išmokau? Iš filmų, reklamų, bendraamžių. Juk nuolat būdavo transliuojamos laidos su žinučių laukiančių žmonių numeriais. Beje, dabar tą patį vaidmenį atlieka ir socialiniai tinklai, kadangi ne visuomet aišku, kas iš tikrųjų slepiasi po žmogaus profiliu. Ar vaikams ir paaugliams įdomu kas už jų slepiasi? Be abejo. Ar norisi išbandyti ką reiškia susirašinėti su suaugusiuoju ir dar „uždraustomis“ temomis? Žinoma. Ar norisi pasirodyti prieš bendraamžius? O kas nenorėtų. Ar žinojau už to slepiančius pavojus ir rizikas? Žinoma, ne.
 
Galbūt jau anksčiau būčiau supratusi, kad mano kūnas priklauso man ir tik aš galiu spręsti, kaip su juo elgtis. Galbūt jau tada visiems tiems, kurie man uždėdavo rankas ant pečių ar mane apkabindavo ir mano kūnas net krūpteldavo iš nejaukumo būčiau galėjusi pasakyti „ne“ ir „man nepatinka“. Ar galėjau tada? Ne, nes tada neturėjau supratimo, kad galiu tai padaryti ir kad galiu ištarti tuos žodžius ir kad privalau atsižvelgti ne tik į kitus, bet ir į save. Kad aš sprendžiu, kas gali ir kas negali liesti mane. Ir kad nubrėždama ribas, aš netapsiu nemandagi ar nepagarbi, juolab – netapsiu stačiokiška.
 
Galbūt supratimas, kas yra pornografija nebūtų sudaręs pirminio vaizdo, kokie turi būti santykiai, kokia yra moters padėtis tuose santykiuose ir kaip vyksta lytinis gyvenimas. Statistiškai jau vienuolikmečiai vaikai yra žiūrėję pornografinių filmų, todėl nenuostabu, kad tai būdavo labai eskaluojama tema mano paauglystėje. Deja, kai dabar manęs paklausia ar tai daro žalą vaikams ir paaugliams, visuomet atsakau, kad taip. Ko išmokau iš pornografijos? Kad moteris neturi teisės rinktis, kad lytiniams santykiams nereikia abiejų pusių sutikimo – užtenka vienos pusės noro. Kad lytiniai santykiai neprasideda nuo jausmo, jie prasideda nuo veiksmo. Kad kitas žmogus yra nesvarbu, jeigu Tave valdo noras ir aistra. Kad nesvarbu niekas, svarbu ko nori Tu. Kad klaidos, kurias darai, atrodo ne klaidos ir gyvenimo pamoka, o savaime suprantamas dalykas. Kad jausmai yra nesvarbu. O visgi…
 
Galbūt būčiau anksčiau pradėjusi kritiškai vertinti informaciją, kurią gauname iš žiniasklaidos, serialų, filmų, knygų, žinomų žmonių lūpų. Galbūt jau tada būčiau galėjusi netikėti visa sklindančia informacija, kad ir kokių šaltinių ji bebūtų. Galbūt jau tada būčiau galėjusi suprasti kas yra lytinė tapatybė ir seksualinė orientacija, kodėl apie jas nekalbame ir kodėl tai yra tokios uždraustos temos, kad norisi jas paslėpti po devyniais užraktais.
Galbūt.
 
Dabar aš jau nebeslepiu higieninių įklotų po visomis prekėmis, nes man nebėra gėda jų pirkti. Ir dabar nebekikenu iš lytinių organų pavadinimų, nes jie tapo įprastai vartojamais žodžiais. Ir man paprasčiau ir saugiau gyventi – nes suprantu, kokios aplinkui yra rizikos, bet suprantu ir kaip nuo jų apsisaugoti. Taip pat suprantu, kodėl svarbu kalbėti apie lytiškumo ugdymą – kad suprasčiau ne tik aš, bet ir tas vaikas, ir paauglys, kuris gali būti dar vienas/-a aš ir suaugęs žmogus, kuris galvoja, kad žino viską. Ir kad jis/ji suprastų, kodėl jis/ji vertingas/-a toks/-ia, koks/-ia yra. Galbūt tada ir jie užaugs sakydami „mums irgi taip buvo, bet va mes išaugom“ – tik supratimas bus jau kitas.