Šviesaus atminimo daktaras - tuomet dar ir kandidatas į Lietuvos Prezidentus Kazys Bobelis, - pildamas man trisdešimt gramų į medicininę menzūrėlę, sakė:
- Netikėk, ką priešai suoks... Nei Austrijos, nei Vokietijos, nei JAV gydytojai (su visais jais dirbau) niekuomet nepaneigė, kad tas trisdešimt „Bobelinės“ gramų – ypač prieš miegą – tik išvaiko kraujagyslių nešvarumus. O jei tau penkiasdešimt sukako, tuos kraujo indus net pašveičia. Bet atmink: ne daugiau kaip trisdešimt gramų...
Štai, parašiau, ir nuklausiau dar neištartą, bet jau atidundančią vyriausiosios redaktorės frazę. Girdi, teksto autorius turbūt pamiršo, kas yra laikraščio skaitytojai ir kokia gi čia dirbančiųjų misija...
Lietuviškoji žiniasklaida šiandien pilna dviejų rūšių publikacijų. Kasdien parašoma apie dar naują Vyriausybės žingsnį kovoje su alkoholiu (arba apie tai, kad dainininkė Mia, nepasisekus restorano verslui, nutarė nebegerti). Arba apie degtinės ir pigaus alaus pasekmes – sudaužytus automobilius, benzinu žmoną apipylusį kaimietį.
O paskui – apie pabrangimą. Apie specializuotas parduotuves. Apie rankinių kontrolę Seime. Ir dar apie tai TV laidą, kurioje dalyvavo sveikatos apsaugos ministras: gerokai nuo Vilniaus nutolusiame rajone jo kolegos – gydytojai – nepamiršo paklausti: „Ar dabar, kai Karbauskis toli, jau galime jus pavaišinti?“ Ministras šypsojosi ir sakė: „Ne“. Bet nesigynė, kad prieš dešimt metų dar paragaudavo. O dabar – kovoja: prieš duodamas savo vaikams žurnalus, išplėšo puslapius su alkoholio reklama.
Vaikams tokia reklama tikrai nereikalinga. Bet ar paveiki ji mano kartai? Tiems, kurių maršrutas jau viena nelinksma kryptim veda?
Šis rašinys yra – pagaliau galiu tai pasakyti – apie baimę.
Būtent dėl tos baimės ir negaliu nurodyti, kuriame Vilniaus rajone mačiau iki lubų(!) brangiu konjaku užkrautą garažą. Jis priklauso Lietuvoje žinomam ir gerbiamam gydytojui. „Per metus įveikiu tik du tris butelius, - sako jis. - O jei nepaimsiu, ligonis klaus, ar tiesa, kad jis jau nebepagydomas.“
Baimė yra ir kitokia. Netolimo miestelio ligoninės vadas – puikus specialistas – prieš savo jubiliejų degtinę pirko kitame – kaimyniniame - rajone. Paskui paaiškino: vietinėj parduotuvėj, girdi, negaliu pirkti, nes pardavėjas stebėsis ir sakys, kad visą jo atneštą konjaką jau išgėriau.
- Nesuprantu, daktare, - sakau.
- Ko čia nesuprasti? Na, negeriu aš konjako, neskanus jis man. Ir nesveika. O degtinėlė – jeigu retai ir su saiku – visai nieko...
Čia vėl buvo apie baimę. Panašią į tą, kurią senoji karta išgyveno Andropovo laikais, kai perkančius sekė ne tik milicija, bet ir televizija. Paskui atėjo Gorbačiovas. Tas, kuris Gruzijos vynuogynus liepė iškirsti. Paskui Valinskas Seime alkoholį uždraudė, o pats – jau po Seimo - girtas vairuodamas įkliuvo.
Vienas artistas taip pat rado išeitį: policijai pasiteisino, kad avariją padarė, gudobelių ekstrakto išgėręs. O, mielieji, kad jūs žinotumėte, kiek savaičių ir mėnesių po to dar policija klausėsi pasakų apie gudobelių ekstraktą! Iš baimės pasakojo.
Ne anekdotas, o tikras atsitikimas. Vienos garsios gydymo įstaigos vadovas – dabar jau tik atsiminimus rašantis - savo valdas apeidavo dar prieš sesutėms termometrus atnešant. Ankstyvą rytą į neklusnaus paciento palatą užėjęs, pabarė, kad, girdi, cigarečių dūmus užuodžiąs. Palinkėjęs sveikatos, išėjo. O kai po penkių minučių sesutė tuos termometrus atnešė, pasisakė nustebusi, kad vyriausiasis ją aplenkė.
- Iš kur žinot, sesule, kad vadas jau lankėsi? – klausė pacientai.
- Taigi uoslę turiu, - sakė toji. - Konjako kvapą iš tolo užuodžiu.
Dabar taip nebėra. Nes Lietuvai turbūt gresia potofobija.
Tarptautinių žodžių žodynas tą terminą paaiškina gan paprastai. Sergantieji potofobija (kai kur pasaulyje tą ligą dar vadina ir metifobija) kaip velnias kryžiaus bijo alkoholio sukeliamų padarinių ir jį geriančių žmonių. Jie vengia vietų, kur vartojamas alkoholis ir dėl to dažnai net šeimos švenčių nerengia. Nuo tos baimės - (medikai prašo nesišypsoti) metifobijos - ištiktuosius kartais net ištinka panikos priepuoliai.
O dabar iš vadovėlinių tiesų vėl grįžkim į gyvenimą. Jei tiksliau, į užpraėjusį šeštadienį. Kovo 11-oji šiemet nebuvo itin šilta ar saulėta. Gražios vėliavos, gražios kalbos ir – taurė karšto vyno. Buvo tas vynas. Ir taurės vietinės valdžios rankose. Ir nieko čia tokio, jei... ne kelionė už trisdešimties kilometrų nuo centro. Idant niekas nematytų. Idant pasislėptų.
Įrodymų neturiu (žurnalistų TEN neįleido). Bet galiu spėti, kad užsienio svečiams – pasirodo, Seimo vidaus taisyklės tai leidžia – taip pat po lašelį buvo įpilta. Po lašelį. Ir niekas dėl to nemirė. Ir liga neišplito kaip kokia legioneliozė.
Kai kuriuose teorinės medicinos straipsniuose teigiama, kad dažnai medicinos sukelta problema virsta žmogiškąja. Šiuolaikinėje psichoterapijoje taip būna. Bet jei dar giliau į fobijas įsigilinsit, būtinai rasit ir sakinių apie psichoterapijoje taikomus medikamentinius ar nemedikamentinius gydymo būdus. Dabar ir yra pats laikas nemedikamentinį pakeisti į medikamentinį: Seimo nariai jau pasiūlė sugrįžti prie priverstinio alkoholikų gydymo. Būtų dar viena fobija. Manau, kad – veiksminga. Tik ar naudinga valstybei? „Naudingiau pabranginti“, - sako kai kurie Seimo nariai. Bet kol parduotuvių lentynų apačioje liks pats pigiausias „rašalas“, daug vandens nutekės. O mes pirksim brangią: iš viršutinių lentynų...
...Ką tik pakeičiau seno pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą. Gavau naują. Bet - tik po to, kai atnešiau psichiatro išduotą pažymą, kad nesu ir nebuvau psichiatrinėje įskaitoje. O jei būčiau kada pas psichiatrą užsukęs? Tuomet arba ilgas procesas lauktų, arba itin trumpas kelias: iki artimiausios alkoholio parduotuvės. Nes žinočiau, kad vairuot nebereikia.
Žinoma, spalvos yra gerokai sutirštintos. Bet argi nesutirštinta yra statistika, kad Lietuvos kaime – niekas negeria... kol tam tikrą iš anksto žinomą dieną negauna bedarbio pašalpos. O tada jau ir prasideda. Ir jokios reklamos tądien nereikia. Nes geriausia reklama – ant kalendoriaus parašyta: tai - pašalpos gavimo diena.
Rašinys nėra pilnas: mes nepakalbėjom apie alkoholio pardavimo vietas, amžiaus cenzą, reklamos plonybes. Beje, apie reklamą: kuomet ėmiausi cituoti Kazį Bobelį, atsiverčiau internete ir puslapį apie jo sukurtą gėrimą. Pasirodo, dar visai neseniai – vos prieš keletą mėnesių jo vartotojai galėjo laimėti 2 tūkst. eurų prizą. Tikiu, kad tokių puslapių yra ir daugiau.
...Pirmą kartą panašios temos ėmiausi maždaug prieš trisdešimt penkerius metus. Tuometinei Lietuvos valdžiai labai nepatiko, kad televizijos reportažuose apie girtuoklius (tie reportažai buvo rodomi ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį) buvo rodomi blaivyklose nakvojantys darbininkai ar miestan užklydę kaimiečiai.
- Jūs, žurnalistai, tyčiojatės iš darbo liaudies, - sakė vienintelės ir neklystančios partijos vadai. Tada tuometinis televizijos viršininkas – garsusis Jonas Januitis taip pat trenkė kumščiu į stalą ir paskambino tuometinės milicijos vadui. O vado nepėsčio būta: mums, jauniems žurnalistams, girdint jis pasikvietė būrio vadą ir liepė į blaivyklą vežti „tuos, kurie su skrybėlėm ir kaklaryšiais“. Tarp tokių, pasirodė, daugiausia būta... gydytojų.
Tad čia – jau ir rašinio pabaiga. Kodėl taip sklandžiai prasidėjęs, jis taip netikėtai ir be tvirtų išvadų baigėsi?
Ogi iš baimės. Nenoriu, kad ji virstų panika.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: