Apie ekstrasistoles
Henrikas Vaitiekūnas
2017-05-15
Pirma: tikimybė, kad jau šiemet, iškart po mokyklos baigimo per metus uždirbsite 40 tūkst. eurų, labai maža. Tokia pat – beveik nulinė galimybė – kad dar šiemet jūs tapsite firmos prezidentu ar važinėsite naujausio modelio „Mercedes-Maybach S600 Guard“.
Antra: užsidirbti pragyvenimui kepant mėsainius – nėra jūsų savigarbos žeminimas. Nes jūsų seneliai – jei būtų gavę tokį darbą – būtų vadinę jį šansu.
Trečia: prieš imdamiesi gelbėti atogrąžų miškus, visų pirma, pamėginkite iškuopti savo sujauktą kambarį.
Šių citatų sąmoningai „neįrėminau“ kabutėmis. Bet tai – citatos.
Jų autorius Bilas Geitsas yra itin mėgstamas šiuolaikinių jaunų žmonių. Skaito jį (ir apie jį) ne tik kompiuteriais besižavintys. Žodžius užsirašiau kabinete, kur netikėtai šiltą gegužės dieną apsikrovę šūsnimi kompensuojamų vaistų knygelių ir antspauduojamų receptų sutartinai darbavosi Adolfas ir Jovita - gydytojai rezidentai. Tiesioginis jų šefas – rezidentūros vadovas - jauną mamą palydėjo į kūdikių (turbūt taip vadinasi?) kabinetą ir pokalbiui su manimi teskyrė „...kol aš sugrįšiu...“
Kai tiek laiko teturi, imi jautį už ragų:
- Paskutiniai rezidentūros metai. Liksit Lietuvoj?
- Tikrai ne. – atsakė vienbalsiai.
O paskui išgirdau dvi istorijas. Pirmoji – apie Adolfo dėdę (taip pat gydytoją), dirbantį Panevėžy. Jis, pasirodo, triūsia net keturiose darbovietėse: dvejose mieste ir dar dvejose – rajone. Nuo ryto iki vakaro. Dažnai – savaitgaliais.
- Įstatymai Lietuvoje nedraudžia užsidirbti, jei neviršiji etatinio limito, – už dėdę teisinosi jaunas gydytojas.
Jovita kolegai antrino:
- Galima ir Lietuvoje likti, - sakė ji. – Turiu pažįstamą chirurgą, kuris kasmet tris mėnesius operuoja mažo Švedijos miestelio ligoninėje, o kitus mėnesius – čia. Normaliai gyvena.
...Dar prieš rašydamas pasižadėjau pinigų neskaičiuoti. Bet turbūt klaidą padariau. Nes švedai mūsų chirurgus kviečia ne todėl, kad savų neturi, bet taip pat pinigus skaičiuoja. Daktaras iš Lietuvos – pigesnis. Turbūt. O jaunasis gydytojas Adolfas mano negeras mintis tarsi rentgenu peršvietė:
- Ne viskas dėl pinigų, - sakė jis. – Išvažiuosiu diplomą gavęs, tai perdien toje kitoje šaly priimsiu 10, na gal 12 ligonių...
- O čia kiek per dieną?
- Iki 40-ties.
- Daugiau ligonių – daugiau pinigų? – klausiu. O jie šypsosi: netiki, kad žurnalistas atėjo į lietuvišką ligoninę ir lietuviškos tvarkos nežino.
Žinau tą tvarką. 15 minučių pacientui. Jei su žurnalistu sutinki kalbėtis – kalbėk. Tik ne darbo laiku.
Bet trinkteli durys ir ateina šefas. Rezidentų vadas. Šiandien pacientų nedaug, tad klausimas ir jam:
- Ar nenusimena ligoniai, kad ne jūs, daktare, juos priimat, o rezidentai?
- Dažniausiai apsidžiaugia, - sako šeimos gydytojas. – Mat visas nuolatinių pacientų ligas ir istorijas jau mintinai žinau. O jaunas daktaras dar ne viską girdėjo. Tad surengia jie ir man egzaminą: gal rezidentas kitaip pasakys?
Ekskursas. Arba vadinkim jį eiline painiava mūsų sveikatos apsaugos sistemoje.
Visai neseniai iš tos vis labiau kritikuojamos ministerijos švystelėjo eilinis žaibas: vasario mėnesį ministras pasiūlė, kad paskutiniuosius rezidentūros metus jauni gydytojai turėtų praleisti rajonų ligoninėse. Ir kompetencijų įgytų, ir vietinių gydytojų darbo krūvį sumažintų. Ir įlietų naujo kraujo į regioninį gyvenimą. (Slapta mintis: gal kai kas ten kokią meilę surastų ir – į sostinę ar Kauną nebesiveržtų?)
Bet! Nė dviems mėnesiams nepraėjus – staigus posūkis: Seimo sveikatos reikalų komitetas nutaria, kad medicinos paslaugų rajonuose nebereikia. Šiek tiek hiperbolizuojant – rajono ligoninės ligonį dabar tik pasvers ir spaudimą jam pamatuos. Visa valdžia – didiesiems! Kodėl?
Pakampiuose kalbama, kad taip nori finansus tvarkantys. Nes pinigų trūksta algoms (nebūtų už ką mokėti, jei kuriame nors Lietuvos rajone sumanytų likti Adolfas ir Jovita). Pinigų reikia ir e.sveikatos sistemai. O štai aną savaitę viename rajone buvo kalbama, kad uždarys tik reanimaciją. Bet niekas nešnekėjo, kad jei ją uždarys, neliks ir pusės terapijos paslaugų.
Tyla. Arba – šnabždesiai.
Tarp tų šnabždesių vis dar girdimas – tiesa, vis tyliau – ir Lietuvos rajonų ligoninių asociacijos vadovo Vyganto Sudario balsas. Gydytojas negali pamiršti, kad su buvusiu sveikatos apsaugos ministru jau buvo sutartas lietuviškas mažos rajono ligoninės modelis. Su dienos chirurgija, terapija, vaikų skyriumi. Su konsultacine pagalba ir slauga. Bet atėjo kitas ministras – iš kitos partijos. Todėl kairė ranka dabar rodo: važiuokit, rezidentai, į kaimą. O dešinė liepia rezidentams skrydį baigti tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.
Bet rezidentai renkasi Švediją. Norvegiją. Daniją.
Nedirba jie ten didžiausiose klinikose. Prieš dvejus metus iš Rokiškio Vokietijon išvykęs Sigitas sakosi besidarbuojantis mažo miestelio ligoninėje. Ne didesnėje nei Rokiškyje. Bet joje viskas tas pat, kas ir Kauno klinikose daroma. Ir pacientų – penki šeši per dieną. Algos Sigitas prašė nesakyti.
Skubu baigti. Nes ragina tie, kurie jaučia Lietuvos sveikatos tvarkytojų pulsą:
- Skubėk, - sako jie. – Nes gali nespėti: permušimų daugėja.
Komentuoti: