180 gramų Marytės naudai
Henrikas Vaitiekūnas
2017-05-22
Jei būtų pavasaris, būtinai reikėtų tamsaus, žemiau kelių nutįsusio lietpalčio su stačia apykakle. Bet dabar – kai oras atšilo – bemaž privalomu taps melsvas šalikėlis. Ne tik gražiai apjuosęs kaklą, bet dar ir smakrą paslepiantis. Ir, žinoma, niekuo nepakeičiamas privalomas atributas turi būti: juodi akiniai. Nes, jei dirbi šitą darbą, tavo žvilgsnio neturi niekas matyti.
Ir - jei visa tai būtų ne žodžiais parašyta, o ekrane rodoma – būtinai turėtų skambėti kompozitoriaus Vladimiro Daškėvič „Uvertiūra“. Na, toji pati, kurią išgirsit, jei darsyk iš „YouTube“ atsipumpuosit rusiškąjį „Šerloko Holmso“ variantą. Tik jokiu būdu ant kaktos neužsimaukšlinkit Kaziuko mugėje už 30 eurų pirktos Šerloko kepurėlės -ji išduos. Ir tuomet ne tik provizorius, bet ir eilinis farmakotechnikas supras: į vaistinę įžengė Jo Didenybė Slaptasis Pirkėjas. Tas, kuris – pagal Seimo ruošiamą įstatymą - tikrins ne tik aptarnavimo kokybę, bet ir nuo šiolei pagrindinę vaistininko pareigą: ar pasiūlė jis Jums... pačių pigiausių vaistų.
Jei pasiūlė brangesnius, nei dera – net nežinau, kas bus. Bet iki rašinio galo pabandysiu įsivaizduoti. O jei pigiausius – turėtų būti gerai.
Bet! Jei dar mamytei ta pati vaistininkė pabandė įpiršti naują higienos priemonę, tėčiui – prezervatyvą, o seneliui akcijinį hematogeną – turėtų kilti didžiausias triukšmas. Mat Slaptasis Pirkėjas tuomet nedelsiant išsitrauks blizgantį pažymėjimą, nutrauks vaistų pardavimą, išsiims iš vidinės kišenės auksinę plunksną ir... pradės rašyti. Slapto pirkimo protokolą. Apie sulaužytas taisykles.
Jei eilinį kartą mintyse (vis tiek atsargiai apsidairydami) pagalvojote apie darsyk ne nuo to galo pradedamą Lietuvos sveikatinimo reformą, – jau suklydote. Slaptųjų agentų (pirkėjų) idėja – visiškai nenauja. Prieš aštuonerius metus – 2009-aisiais – paslapčiomis tikrinti vaistininkus buvo sumaniusi ir tuometinė valdžia. Bet tada Seimo Sveikatos reikalų komitete dirbusieji idėjai nepritarė. Nes pasirodė per brangu (tiems slaptiesiems pirkėjams gi reikia mokėti!) ir – neprotinga. Nes remtasi skaičiais: per metus – situacija ir dabar ta pati – skundus dėl vaistų kainų parašo vos per šimtą pirkėjų. Atrodytų, nemaža. Bet jei į procentus nuo vaistus pirkusiųjų paversime, skaičiukas mažytis – 0,02 procento...
O dabar siūlau nuo vaistų ir jų kainų (ir net nuo Sveikatos apsaugos ministerijos) pailsėti.
Lietuvoj – stebuklų ir Marijos šaly – niekas niekuo netiki.
Netikim sėkme „Eurovizijoje“. Bet važiuosim ir kitąmet. Argumentas: „Visi važiuoja“.
Žmona tikrina vyro SMS žinutes, kišenes ir elektroninį paštą. Argumentas: „DELFI rašė, kaip viena patikrino ir oho-ho ką rado...“
Savaitraštis „Lietuvos sveikata“ rašo, kad pigiausius vaistus renkasi tik 20 procentų iš nuolat juos perkančių. Argumentas: „Netikim, ką laikraščiai rašo...“
Cigaretės Lietuvoje atneša daugiau mirčių nei alkoholis. Bet niekas tuo netiki. Nes niekas dėmesio nebekreipia į gąsdinti turėjusius vaizdelius ant cigarečių pakuotės. (Na, nebent porcigarų pardavėjai!).
Laisvosios rinkos specialistai (už dyką jie taip pat nedirba) teigia: vaistinių kontrolierių poreikis – ir ekonomiškai, ir moraliai nepagrįstas. Bet iš anksto pasmerktų tikrintojų sugalvotojai – 2009 metų įstatymo projekto kopijuotojai – netiki ir Laisvosios rinkos specialistais.
Ir todėl paprastas Lietuvos pilietis, deja, nebetiki tuo, ką kabinetuose rengia Vyriausybė. Beje, turbūt nerengia: tik iškuopia buvusių valdžių stalčius ir deda ant stalo seniai numarintus pasiūlymus. Pateikia juos kaip savus. Kitaip tariant – kilnoja pastalėje kojas ir bando mums įteigti, kad eina.
Nežinantiems: vaistinių kontrolė yra ir šiandien. Ir šiandien yra benzino kolonėlių ir degalinių tikrintojai. Tik jie, prieš atvykdami į vaistinę ar benzino kolonėlę, pagal galiojančius įstatymus apie atvykimą į objektą privalo pranešti... prieš dešimt dienų. Pageidautina nurodyti ne tik dieną, bet ir valandą.
Kažkada, kai Teisingumo ministerijai vadovavo liberalusis Remigijus Šimašius (2009 m.), toje ministerijoje buvo gimusi idėja tikrinti valstybės tarnautojus. Buvo net paruoštas testas, turėjęs išryškinti valstybės tarnautojų atsparumą korupcijai. Bet projektas įstrigo. Viena priežasčių buvo tokia: girdi, antikorupcinis testas sukeltų darbuotojui stresą. Kadangi stresas – negerai, tikrinimo buvo atsisakyta.
O tikrinamas vaistininkas (ne planingai, bet slapta) ar patirtų stresą?
O jei patirtų, ar galėtų po to reikalauti kompensacijos?
O kas tą kompensaciją mokėtų? O kas jos dydį nustatytų?
Gal senuose stalčiuose yra atsakymai ir į šiuos klausimėlius?
...Į Vilniaus universitetinę ligoninę ponas Simonas atėjo aplankyti po sėkmingos operacijos gyjančio draugo pono Kazimiero:
- Prastai čia jus maitina,- sakė Simonas. Ir pakvietė draugą į pirmame aukšte įsikūrusią kavinę: sumanė pavaišinti.
Užsisakė vyrai po karbonadą, ir po sulčių stiklinę.
Už karbonadą (kaina meniu 1,90 euro), kažkodėl sumokėjo 4 eurus ir 30 centų. Sulčių kaina buvo tokia, kaip ir parašyta. Bet kai dvi stiklinėles supylė į vieną didelę – tilpo. Mat vietoj 400 gramų, gavo tik 220.
50 centų nuo karbonado ir dar 180 gramų sulčių Marytės (o gal visai ji ir ne Marytė?) naudai.
Štai, kur reikėtų to mėlyno šalikėlio ir juodų akinių!
Ir tegroja Vladimiro Daškėvič „Uvertiūra“!
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: