Prancūzijoje įvykusi tragedija, kuomet ginkluoti kitatikiai teroristai įsiveržė į žinomo satyrinio laikraščio redakciją, sukrėtė pasaulio žiniasklaidą: atimtos dvylikos žmonių gyvybės, tarp jų – žurnalistai, geriausi šalies karikatūristai.
Kone kiekvieną šios profesijos atstovą šis įvykis supurtė „iki pagrindų“, privertė susimąstyti: ar mūsų šalyje žurnalistai saugūs? Ar jiems tenka drebėti dėl gyvybės?
„Grasinimų telefonu, žodžiu ir kitais būdais, manau, sulaukia daugelis žurnalistų. Tokia žurnalistinės profesijos prigimtis: būti nepopuliarus, kalbėti tai, ko kiti nenori atskleisti. Kuo tą labiau darai, tuo sulauki daugiau grasinimų įvairiomis formomis“, - sako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Lietuvoje – tik viena auka
„Kalbant apie žurnalistų fizinį saugumą, mūsų šalyje daug mažiau rizikos negu Prancūzijoje“, - patikino Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. – Statistiškai žiūrint, Lietuvoje, be Vito Lingio aukos, kuomet žurnalistas už profesinę veiklą paaukojo gyvybę, precedentų daugiau neturime. Nepriklausomoje Lietuvoje toks atvejis buvo vienintelis. Beje, žudikai buvo pakankamai greitai pagauti ir nuteisti pačiomis griežčiausiomis bausmėmis.
Nuo to laiko nėra buvę net panašaus pobūdžio pasikėsinimų. Taigi negalime teigti, jog mūsų šalyje žurnalistams labai nesaugu.
Lietuviškoje žiniasklaidoje nevyksta tokie aštrūs debatai, netgi labai rimtais klausimais, kokie kartais kyla Prancūzijoje. Ką jau kalbėti apie lietuviškų leidinių bandymus turėti karikatūrų tradiciją. Juozo Erlicko pašmaikštavimai yra labai švelnūs, palyginus su tais, kuriuos kūrė „Charlie Hebdo“. Kol kas Lietuvoje tokių tiesioginių grėsmių, kaip Prancūzijoje, nėra.“
Kaip prisipažįsta D.Radzevičius, žiniasklaidos atstovai dažnai kreipiasi, klausdami patarimo ar prašydami pagalbos. „Grasinimų telefonu, žodžiu ir kitais būdais, manau, sulaukia daugelis žurnalistų. Net per televiziją matome, kad žurnalistams, ypač kriminalinių naujienų korespondentams, kurie nuolat atsiduria šalia potencialių nusikaltėlių, grasinama susidorojimu. Tokia žurnalistinės profesijos prigimtis: būti nepopuliariam, kalbėti tai, ko kiti nenori atskleisti. Kuo tą labiau darai, tuo sulauki daugiau grasinimų įvairiomis formomis“, - sako D.Radzevičius.
Ar jis žino atvejų, kuomet žurnalistas miega, pasidėjęs po pagalve ginklą? „Žurnalistų, kurie turi ginklą, aš žinau. Kaip jie miega – ne, - juokiasi D.Radzevičius. - Tarptautinė žurnalistų federacija, Europos žurnalistų federacija, Lietuvos žurnalistų sąjunga laikosi tos pačios pozicijos: žurnalistai – ne kariai.
Beje, ir karo sąlygomis žurnalistų, kurie vyksta į karštus pasaulio taškus, situacija yra specifinė. Juos labai aiškiai įspėja, kokie tarptautiniai standartai keliami žurnalistams: turi būti tam tikra atributika, kuri išskirtų žurnalistą iš kitų žmonių, laikymasis maksimalių saugumo priemonių, įskaitant neperšaunamas liemenes. Ir būtina sąlyga –
neprisišlieti prie vienos iš kariaujančių pusių.
Žurnalisto profesijos jėga ir prigimtis yra ne ginklu kariauti. Normalioje valstybėje žurnalistai turi gintis arba būti ginami teisėsaugos institucijų, jeigu reikia, redakcijai skiriant privačią apsaugą. Aš manau, žurnalisto rodymasis su ginklais, - Lietuvoje turime ir tokių pavyzdžių, - yra blogos tradicijos formavimas. Tokiu būdu siunčiame
netinkamą signalą visuomenei, jog žurnalistas yra žmogus, kuris gali būti susiejamas su smurtu ir agresija.“
Patikrina, ar nėra sprogmens
„Manau, kad daugelis žurnalistų jaučiasi saugūs, kadangi su laukiniais 1990-aisiais baigėsi ir pavojus žiniasklaidai. Jei ir būna kokie nors išpuoliai – tai tik žurnalistų tampymas per teismus, jiems adresuojamos keistų asmenų žinutės elektroniniu paštu, socialiniais tinklais. Tačiau, aš, kaip ir daugelis žurnalistų, netyliu ir apie tokius „rašytojus“ iškart informuoju teisėsaugos struktūras.
Galime tiktai atsipūsti, kad negyvename valstybėje, iš kurios už aštrius rašinius ar atvirai pateiktų istorijų knygas tenka gyventi su ginkluota apsauga ar paslapčiomis išvykti iš gimtosios šalies“, - sako žurnalistas Dailius Dargis.
Nuo 2000-ųjų žurnalistas domisi kriminalinėmis, socialinėmis temomis. Yra parašęs ir išleidęs keturias knygas apie garsiausias Lietuvos nusikalstamas grupuotes.
„Tad faktas, kad ne visi yra patenkinti, kurie buvo paminėti mano knygose, - sako žurnalistas. – Realių grasinimų kaip ir nėra – kaip jau minėjau, į elektroninį paštą ar „Facebook“ paskyrą atskrieja keistų veikėjų laiškai: ale kam tu apie mane rašai?
Sumokėk man šimtą tūkstančių litų ir skirstomės...
Tokie bandymai „paspausti“, paveikti, bet nevadinčiau tai grasinimais.
Galbūt rimtesnėmis laikyčiau buvusių gangsterių bandymus bylinėtis teismuose. Tokių bylų buvo keletas mano žurnalistinio darbo istorijoje.
Paskutinis veikėjas, anksčiau priklausęs Daktarų gaujai, bando save „nubalinti“ ir tuo pačiu iš manęs išreikalauti net šimto tūkstančių eurų, nors yra dokumentai, teisėsaugininkų liudijimai, kad jis tikrai praeityje dalyvavo kraupiame nusikaltime, vieno varganos išvaizdos veikėjo žiauriame nužudyme“.
Atvirai kalbant, ar nusikaltėlių gyvenimą po siūlelį narstantis žurnalistas jaučiasi saugus dėl gyvybės? „Visgi gyvename ne Italijoje ar Rusijoje, kur analogiškomis temomis rašantys žurnalistai, rytais priėję prie automobilių, iš pradžių turbūt pasilenkia pasižiūrėti į apačią, ar nėra pritaisyta kokio sprogmens, ir tik po to pajuda iš namų... Lietuva – per maža šalis, kad žurnalistų gyvybei grėstų rimti pavojai. Be to, dirbant su informacija reikia žinoti, kokias ribas peržengti, o kokių – ne.
Bet kuriuo atveju ir patys šešėlinio pasaulio asmenys nėra tokie laukiniai, kaip buvo praėjusio amžiaus pabaigoje. Jie yra kur kas protingesni,
kur kas labiau linkę ne jėga spręsti konfliktus su žurnalistais, bet ieškodami priėjimų prie žiniasklaidos grupių leidėjų, redaktorių, o ne tų pačių žurnalistų, kurie atlieka visą juodžiausią darbą.“
Nuomonė
Žurnalistė Rūta Janutienė:
- Aš daugiau kedenu politines temas, kur žmonės iš esmės pakankamai bailūs.
Suprantama, per visus darbo metus įsigijau ne vieną įtakingą priešininką, kuris, pasitaikius progai, man kaip nors keršytų. Tačiau grasinimų susidoroti fiziškai – mano atveju nebuvo. Jau seniai praėjo tie laikai, kai 1990-aisiais vaikščiodavome su dujų balionėliu kišenėje. Iš tikrųjų esame Europos Sąjungoje, kitas dalykas, mes labai maža, provincinė valstybė, kur didelių veiksmų nebevyksta, kad žmonės pradėtų svarstyti – žurnalistą nugalabinti dėl to, kad jis ką nors sužinojo. Ypač svarbių dalykų Lietuvoje jau seniai nevyksta.
Mediko komentaras
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojas psichiatras Edgaras Dlugauskas:
- Su žurnalistais tenka susidurti. Jie dažnai skundžiasi dėl streso atsiradusiais sutrikimais, kurie pasireiškia labai skirtingai.
Bet kuri stresinė situacija iš pradžių sukelia tokią būseną, kaip adaptacinės sistemos išbandymas: arba bėk, arba kovok. Laikui bėgant, jeigu stresinis dirgiklis nedingsta, ateina prisitaikymo arba adaptacijos stadija, t.y. fiziologiškai bandoma prisitaikyti prie nuolatinio streso. Galiausiai pasireiškia sveikatos problemos, pradedant nuo banalių virusų ir infekcijų iki labai rimtų ligų.
Į mūsų psichiatrus dažnai kreipiasi nerimą išgyvenantys asmenys. Labai dažnai jie netiesiogiai skundžiasi nematantys prasmės arba išeities iš susiklosčiusios gyvenimiškos situacijos. Jie prisipažįsta, jog tai, kas anksčiau teikė džiaugsmą ir pasitenkinimą, dabar atvirkščiai – erzina ir labai spaudžia.
Žiniasklaidos atstovų gyvenime stresas - dažnas palydovas. Tai gali būti ir emocinis, ir informacinis, ir atsakomybės stresas.
Pasitaiko labai daug įvairių spaudimų, kuriuos patiria šios profesijos atstovai. Pirmiausiai reikia surinkti informaciją, laiku paruošti ir priduoti straipsnį.
Be to, dažnai jūsų profesijoje yra tam tikri šablonai, kad jūs negalite būti pavargę, pikti arba suirzę, visą laiką turite palaikyti draugišką bendravimą su pašnekovu.
Tuomet tenka labai giliai paslėpti emocijas ir užsidėjus kaukę toliau dirbti – tai dar labiau padidina problemą. Jeigu tokia būsena negydoma, nekoreguojama, atsiranda ir fiziologiniai pokyčiai: gali pasireikšti nemiga, apetito sutrikimai, nuotaikos kaita.
Po kurio laiko tokia būsena gali „peraugti“ į tikrą klinikinę depresiją.
Komentuoti: