Sandra Abaravičienė (gim. 1979 07 21 Vilniuje) - mokslininkė. Baigė Vilniaus Jėzuitų gimnaziją. Vėliau Vilniaus ir Lundo (Švedija) universitetuose studijavo biologiją. Lundo universitete apsigynė medicinos mokslų doktorantūrą. Grįžusi į Lietuvą dirba Inovatyvios medicinos centro Kamieninių ląstelių biologijos skyriuje.
- Kaip atradote pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Pašaukimo neatradau – jisai mane atrado. Aš nuo mokyklos laikų, kiek save sąmoningai atsimenu, labai konkrečiai gal ir nežinojau, kad noriu būti kažkokios mokslo srities mokslininkė, bet man tiesiog gyvenimas taip dėliojosi. Aš gan smalsi, ir man visada buvo ir yra daug kas įdomu: visada buvo smagu save atrasti, naujų dalykų sužinoti. Gal tas prie mokslininko kelio ir atvedė. Bet tai, kad aš sėdėjau mokykloj ir galvojau, jog būsiu mokslininkė pabaigus mokyklą ar panašiai,– taip nebuvo.
Taigi, o dabar esu mokslo darbuotoja Valstybiniame mokslo tyrimų institute Inovatyvios medicinos centre. Baigiau Vilniaus Jėzuitų gimnaziją, Vilniaus universitete, Gamtos mokslų fakultete, studijavau biologiją. O po bakalauro apsigynimo vedė magistro studijos į Švediją, į Lundo universitetą. Lietuva jau buvo Europos Sąjungoje, ir aš pasinaudojau ta proga išvažiuoti. Ir dabar visiems sakau, kad išvažiuoti reikia, jeigu nori save pripildyti, gal ne visose specialybėse, bet jeigu fundamentinio mokslo srityje – manau, išvažiuoti reikia, kad galėtum pajausti pasaulį, pajausti pasaulinį mokslo pulsą. O iškart po magistro tame pačiame Lundo universitete atsirado vieta ir stojau į doktorantūros studijas, kurios buvo Medicinos fakultete. Taip atsidūriau Lundo universiteto Klinikinių tyrimų centre. Tame centre yra daug laboratorijų, mokslininkų grupių, tiriančių diabeto ligą, pradedant nuo genetikos, fiziologijos, ląstelės fiziologijos, elektrofiziologijos. Žodžiu, šis centras yra skirtas tai vienai ligai tirti. Mano mokslinis darbas ir buvo diabeto liga, paprastais žodžiais sakant, tyrinėjau, kaip mūsų blogi įpročiai arba maistas gali paveikti ir pradėti diabeto procesą. Švedų universitetas, arba švedų mokslo sistema, studentus moko būti mokslininkais, o ar juo būsi, tai priklauso nuo kiekvieno asmeninių ambicijų. O pirmieji žingsniai mokslininko link yra, kad pirma turi pradėti mąstyti kaip mokslininkas. Pirmiausia – užduoti klausimus visur ir viskam. Tampi mokslininku – kai keičiasi tavo mąstymo būdas, kai pradedi kelti klausimus.
Jus mokykloje, tikiuosi, jau „moko“ klausti, nes tai yra visa ko pagrindas, ar tu esi mokslininkas, ar – nemokslininkas. Iš tiesų tai žmogaus variklis, žmogaus visapusiškumo prielaida, nesvarbu, kokioje tu srityje esi.
- Apsigynėte disertaciją tuo metu iš diabeto temos?
- Taip, tai buvo mano disertacijos tema, diabeto sritis. Lietuviškai išvertus: „Lipotoksiškumo ir gliukotoksiškumo mechanizmai kasos salelėse“. Mano tyrimai buvo prie „įpročių“ skyrelio – „kasdienių veiksnių“ arba „įpročių įtaka“ diabetui. Visi moksliniai tyrimai doktorantūros studijų metu buvo labai sėkmingi, o sėkmė priklauso nuo kelių veiksnių: kokioje esi mokslininkų grupėje, nuo mokslinio vadovo kompetencijų ir t. t.
Jeigu esi magistras ir iškart atsiduri doktorantūros studijose, turi turėti labai stiprų pagrindą po kojomis – savo mokslinį vadovą. Pats savaime juk negali iš karto pasidaryti mokslininkas, nes disertacijos rašymas – tai yra mokymasis būti mokslininku.
- Jūs atradote kai ką fundamentaliai naujo? Juk tai labai rimta?
- Visi tyrimai visada yra rimti, nes iš tikrųjų dedamos didžiulės pajėgos, tiek finansinės, tiek ir fizinės. Švedijoje valstybė ir vyriausybė labai daug dotuoja ir labai remia mokslinius tyrimus, ypač medicinos srityje. Aš tik buvau įdomių atradimų dalyvė. Kai buvo tiriami vieni vaistai diabetui gydyti, dalyvavau savo mokslinio vadovo tyrimuose, kurio apsižiūrėjimo ir išminties dėka buvo patobulinti ir sėkmingai paleisti į rinką, žmonėms, kurie turi antrojo tipo diabetą.
Taip pat dalyvavau (greičiau jau stebėjau, nes tai buvo mano pirmieji doktorantūros studijų mėnesiai) atradimuose, kai buvo atrasta dar iki tol nežinoma viena kasos ląstelė. Tai buvo kvapą gniaužiantis atradimas. Atrodo, mes viską žinome, o staiga – dar viena ląstelė, kurios dar niekas nežinojo.
- Ar Jums nesunku tiek daug žinoti?
- Ne, daug žinoti nėra sunku, nes mūsų smegenų „įkrovimo“ kiekis – man atrodo – yra sunkiai aprėpiamas.
- Posakis „nenoriu apkrauti smegenų“ yra visiška nesąmonė? Gal jas tik kaip nors „pravalyti“, „perinstaliuoti“ tereikia?
„Perinstaliuoti“ – taip, aš tik noriu pasakyti, kad mes galime labai daug žinoti.Tai, ką mes valdome, yra tikrai labai mažas informacijos kiekis, o galėtume nepalyginamai daugiau.
O jei dar grįžtant prie pirmojo klausimo, – savo pašaukimo ieškojimo, turiu pasakyti, kad man nebuvo kažkokių paklydimų, nes aš visąlaik, kur tik buvau po mokyklos, jaučiausi savo vietoje. Ar biologiją studijuodama, ar mikrobiologiją, ar vėliau studijuodama Švedijoje. Tai buvo tam tikras komfortas. Aš visada į savo darbus ar studijas ėjau kaip į šventę. Tėvai buvo be proto diplomatiški – nė pusės žodžio nepasakė, kur man stoti ir kuriuo keliu eiti: „Na, vaikeli, tu čia pati turėtum spręsti, čia jau tavo reikalas!“
Dvyliktą baigusi, aš pati nusprendžiau, kur noriu. Beje, buvo toks stojimo „lepsusas“. Tais metais, kai aš stojau į universitetą, iš tikrųjų jau buvo pradėta mokslo pertvarkymo reforma, ir mes dvyliktoje klasėje sužinojom, kad į universitetą stodami jokių egzaminų nelaikysim, bus dešimtos, vienuoliktos, dvyliktos metiniai pažymiai įskaitomi. Mums buvo baisus šokas, tai turėjome sužinoti dešimtoje klasėje, kad bus įskaitomi visų trejų metų metiniai pažymiai.
Taigi, kai prasidėjo mokslo reforma (kuri, kaip atrodo, vis dar nesibaigė), mes buvom pirmieji, kaip bandomieji triušiai. Tai mums buvo toksai akibrokštas, o aš ruošiausi stoti į mediciną, stojau, bet neįstojau, buvau pirma „už brūkšnio“ neįstojusiųjų. Rinkausi mediciną ir biologiją, o į biologiją įstojau. Kaip dabar atsimenu. Pirmame kurse lankau paskaitas, sėdžiu per biologijos paskaitas ir atrodo viskas savo vietoje, bet pagalvojau: „Kažkaip gyvenime aš prie tos medicinos būsiu.“ Taigi šiuo metu ir esu medicinos srityje.
Pašaukimas man buvo visiškas sąžinės balsas, kurio aš labai klausiau, tikėjau, ėjau ir visada mano sąžinė buvo rami, kad ir ką daryčiau. Aš nežinau, ar tai yra duotybė, ar kažkas yra duota iš aukščiau, bet buvo ramybė, nesvarbu, ką dariau.
- Dabar tiriat plaučius, juos tarsi mokate gaminti?
Inovatyvios medicinos centras turi ne vieną ir ne du mokslinius projektus, bent jau yra penki dideli skyriai. Aš esu Kamieninių ląstelių biologijos skyriuje. Čia mes dirbame su kamieninėmis ląstelėmis. Yra imunologojos, regeneracinės medicinos, biomodelių inovatyvios diagnostikos, gydymo ir sveikatos stebėsenos technologijų skyriai, – tai įvairias mokslo sritis ir problematiką apimantys padaliniai. Kiekviename skyriuje dirbantys mokslininkai turi patys sugalvoti, ką tirs. Tai yra pirma mokslininko užduotis. Nėra taip paprasta atsisėsti ir sugalvoti. Daug kas turi ateiti iš tavo mokslinės patirties, ką gali daryti – pirmiausia turi sugretinti.
Aš grįžau į Lietuvą dirbti ir turėjau prisitaikyti. Svarbiausia – turi valdyti tam tikras metodikas – nesvarbu, ar kasos ląstelės, ar šiuo metu mes tiriame plaučių audinio ląsteles. O dabartinis mūsų projektas yra „Alveolinio plaučių audinio in vitro modelis natūraliame karkase: mezenchiminių kamieninių ląstelių įtaka emfizemos reparacijoje“. Buvo laimėti projektiniai pinigai: „Parama mokslininkų tyrėjų mokslinei veiklai, visuotinė dotacija, programoje“. Tai reiškia, kad rašai projektą ir jis yra finansuojamas trejus–ketverius metus.
Taigi natūraliame plaučių karkase tiriame, kaip mezenchiminės kamieninės ląstelės daro įtaką vienos ligos gijimui. Ji yra dažnai diagnozuojama gana jauniems žmonėms. Gal mūsų šaliai tai neiškyla kaip didelė problema, bet pasaulyje ta liga gana paplitusi, nuo jos miršta žmonės, ypač, jauni. O susergama nuo įvairiausių veiksnių: genetinių dalykų, aplinkos taršos, rūkymo ir t.t. Taigi kaip ir daugeliui ligų yra daug veiksnių.
- Mokslininkas neretai vaizduojamas kaip intravertiška, įsikniaubusi į savo mintis asmenybė. Kada mokslininkui padeda intravertiškumas, kada ekstraveratiškumas trukdo? Kaip tuos du pradus suderinti? Jūs komunikabilus žmogus?
- Mokslininkas turi būti reprezentyvus. Pirmiausia jis ne tik sugalvoja idėją, jis turi ją ir „parduoti“, kad gautų pinigų tyrimui. Aš gaunu mokslininko algą, bet negaliu turėti tų resursų, kad mokslą kurčiau. Dabar mums ketveriems metams skirta tam tikra pinigų suma atlikti mokslinius tyrimus. Juk aš jų negalėčiau užsidirbti per visą savo gyvenimą, kiek mums yra skirta tiems ketveriems metams. Tai reiškia, tu turi būti labai reprezentyvus, turi „parduoti“ savo idėją, aišku, „parduoti“ profesionaliai, turi įtikinti kažką, ar fondą, rėmėją, kad tavo idėja pasitarnaus mokslui arba bus postūmis ligai tirti, išgydyti. Tai reiškia, kad jeigu būsi tylus intravertas ir sugalvojęs gerų idėjų tyliai sėdėsi – tai ir liksi su savo idėjomis, negalėsi būti mokslininkas ir darbuotis šioje srityje.
- Sakoma, kad mokslas kosmopolitiškas. Jūs tik užsienyje galėjote save atrasti kaip mokslininkę, o grįžote į Lietuvą tarsi į nežinią. Ar svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
- Visišką, visišką nežinią... į visišką. Bet vis tiek yra kažkur pradžia. 2008-ųjų pabaigoje apsigyniau disertaciją Švedijoje, bet ten tavęs niekas daugiau nelaiko, nes yra universitetas, vieta, kur atėjai konkrečiam tikslui, konkrečiam darbui – įgyti išsilavinimą. O kas toliau? Geras mokslininkas turi būti nusiteikęs būti kaip čigonas ir pasiruošęs keliauti. Štai mūsų laboratorijoje, Lundo universitete, doktorantai buvo iš šešių skirtingų pasaulio šalių. Beje, mokslininkų rotacija vyksta nuolat: vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja. Tu daraisi tas kosmopolitas, tampi atviras, bet kartu ir reprezentuoji save kaip Lietuvos pilietis. Parodai, kas tu toks esi, koks tavo tautiškumas, identitetas. Tau tenka būti tuo mažuoju ambasadoriumi. Darai tai nuo paprasčiausių dalykų, kulinarinių pristatymų, kuriuose – lietuvis, o šalia – vokietis, prancūzas kartu verda kepa ar šiaip kažką gamina. Yra rengiamos tautinės vakarienės, pristatomas maistas, diskutuojama apie politiką, apie kultūrą. Keitiesi, lygini.
O apsigynęs doktorantūrą sėdi ir galvoji – pasaulis platus, kur važiuoti – į Europą, Ameriką arba Lietuvą. Aš iš tų žmonių, kur, aišku, pirmiausiai renkuosi Lietuvą, tik į Lietuvą.
- Kas yra Jūsų autoritetai?
- Nuo mokyklos laikų yra mokytojai, mokytojai, kurie rašomi didžiąja raide. Universitete visada yra likę dėstytojai, kuriuos irgi norisi didžiąja raide rašyti. Autoritetai, aišku, paskui pagal sritį. Ar man tiktai tas autoritetas, kuris tikrai kažką atrado, ar mano minčių srities autoritetas? Bet man labai svarbu žmogaus visuma. Kai surandi žmonių, kurie kurdami mokslą tą darbą mėgsta ir daro tai su meile, tai man yra autoritetas. Nesvarbu, mokytojo, dėstytojo arba savo srities žmonių. Pagarba žmonėms, į kuriuos noriu lygiuotis. Šiuo metu man didelis pavyzdys yra mano bendradarbė ir mūsų mokslinio projekto vadovė dr. Rūta Aldonytė, sugebanti suderinti mokslą, šeimą, motinystę!
Aš dabar esu ir mama, ir žmona, ir mokslininkė. Tai toks trikampis, kur turi dėlioti dėlionę – nori būti gera mokslininkė, gera mama ir gera žmona… kaip tuos kampus laikyti, tarp jų laviruoti. Daugiau laiko skirti mokslui – juk aš iš tikro labai mėgstu tai, ką darau, bet vaikai irgi turi mano laiko gauti – ryte, vakare – tai reiškia, – būti mokslininke moterimi – iššūkis. Tai reiškia, kad viską turiu daryti vienu metu.
- Kas Jus įkvepia?
- Be abejonės – įkvėpimas numeris pirmas – knygos, kelionės. Nes aš keliaujantis ir skaitantis žmogus. Tai bet kuriuo momentu gautas įkvėpimas, o sritis yra visai nesvarbu. Mes su vyru vis juokdavomės, kad kol dar vaikų neturėjom, visus pinigus išleisdavom kelionėms. Iš tikrųjų labai džiaugiamės ir nesigailim nė vieno išleisto lito. Kažkur nuvažiuoji: pamatai pasaulio kultūrų atvirumą, gal susipažįsti, susitinki kokių įdomių žmonių.
-
Papasakokite apie keliones konkrečiau?
- Mane įkvepia gamta, ji yra tobula, tikrai sukurta iš aukščiau. Manau, kad visas pasaulis – tai bandymas atsakyti, kaip mes sukurti, kodėl sukurti, sudėti, suvokti tą harmoniją. Mes, žmonės, aišku, daugeliu atvejų gamtą tik ardome. Mes ardome, paskui labai didelių išteklių metame, kad pagydytume, sutaisytume.
Daug keliavau po Ameriką, Europą. Beje, dar studijuodama bakalaurą išvažiavau metams į Ameriką, gyvenau Čikagoje. Pagal studentų mainų programą studijavau viename universitete ir dirbau. Ten ir supratau – aha – pasaulis fantastiškas, nuostabaus. Tada pamačiau, kad išvažiavimas ar kažkur pabuvimas mane, kaip lietuvę, praturtina. O keliavimas, gamta yra sunkiai nupasakojami. Amerikos Didieji kanjonai, dykumos, kalnai… Štai nuvažiavęs į Islandiją pasidarai labai didelis, nes kiekvienas berželis – iki pažastų. Ir toks juokas Islandijoje sakomas: jeigu kartais pagalvoji, kad pasiklydai, turi atsistoti, nes nieko aukščiau už tave nėra.
-
Jus tikrai gamta įkvepia?
- Įkvepia gamta ir skaitymas. Visiems sakau: skaitykit, skaitykit, nežinau ar bet ką skaitykit, bet kad skaitykit – visur ir visada... Vaikščiotojai
(Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos fakultatyvas, red.) –
facebooke mačiau – skaito. Aš tik dabar matau, ko man gyvenimas neduoda. Dabartinis mano gyvenimas neduoda laiko, kurį skirčiau skaityti malonumui (paprasčiausiai nelieka tam laiko). Nuo tada, kai pradėjau skaityti, nežinau, kiek man buvo metų, prisimenu save tiesiog „ryjančią“ knygas. Laukdavau rudens ir žiemos atostogų mokykloje, kad turėčiau daug laiko ir skaityčiau...
- Jūsų vaikystės, mokyklos ryškiausi atsiminimai?
- Vaikystės atsiminimai gražiausi ir stipriausi. Įstrigo tos ilgos, be proto ilgos vasaros kaime. Kai tėvai birželio pirmąją išveždavo į kaimą pas senelius ir rugpjūčio trisdešimt pirmą „aukštaičiuojančią“ atveždavo po trijų mėnesių. Visi juokdavosi mokykloje, kai aukštaitiškai kalbėdavau. Aš vilnietė, bet visiškas gamtos vaikas. Užaugau medžiuose, nes augau prie Belmonto miško, buvo bėgiojama, žaidžiama, mano knygos buvo skaitomos pievoj, Belmonto pamiškėje. Atsimenu devintos klasės egzaminams ruošiausi vidury miško pasidėjus paklotėlį.
-
Kokiame rajone atostogaudavote?
- Prie Molėtų, Verbiškių kaime. Puikūs seneliai – ypač senelis, nesibaigianti jų meilė, aišku, be tėvų, jie man tolerancijos mokytojai. Mano senelis taip pat daug skaitydavo, imdavo knygas iš kaimo bibliotekos. Jis yra visas ten esančias knygas perskaitęs tris kartus. Mes eidavom su kapšeliu į biblioteką kas dvi savaites, ir jis atsinešdavo tuos pundus knygų. Nors kaime dirbdamas visus savo ūkio darbus ir dar eidamas į kolūkį priverstinai, turėdamas laisvų po penkiolika–dvidešimt minučių – jis knygas skaitydavo. Bet paskui – mes abudu skaitydavom. Jisai skaito ir aš skaitau. Jis nesakydavo: „Tu, vaikeli, skaityk",– ne, tai būdavo gyvas pavyzdys. Būdavo ten po laukus kaime lakstai ir visus kaimo darbus dirbi. Galiu ir karvę pamelžti, ir kiaulę pašerti, visus daržininkystės darbus moku.
- Ar tikite pasirinkimo laisve?
- Tikiu visiška pasirinkimo laisve. Esu labai dėkinga tėvams, ypač mamai, ir visada jiems dėkoju – ačiū, kad leidote visiškai laisvai rinktis, todėl niekada neturiu ko kaltinti dėl savo vieno ar kito pasirinkimo.
-
O kaip su atsitiktinumų grandine? Kaip yra gamtoje, Jūs gi mokslininkė?
- Kad ir kokią sritį paimsi gyvojoje gamtoje, atsitiktinumų kaip ir nėra. Yra tobulai sukurtas pasaulis, žemė, debesys, atmosfera iki ląstelės lygio – man čia nėra atsitiktinumų, yra visiška harmonija. Tiktai žmogus savo protu truputį paardo, o kiti ateina vėl taisyti. Aš žinau, kad žmogus serga kažkokia liga, ir tai yra tik mūsų pačių padarinys, įsikišimas. Sakysime, ar yra kažkoks genetikos pažeidimas, ar žmogaus išorinių veiksnių padarinys, tarkim, rūkymo, nerūkymo, maisto, ne maisto. Mes tik norime pabandyti, sužinoti, kaip ten buvo viskas pradžioje sukurta, kad galėtume atkurti vėl harmoningą veiklą.
Jeigu kaip mokslininkės manęs klausia apie Darviną ir jo teoriją, tai dar biologijoje išklausiau apie evoliucijos paslaptis. Aš labai sutinku su Darvino visais teiginiais, jis viską gerai išdėstė, bet galvoju - vis tiek viską sukūrė Aukščiausia jėga. Aš net galiu sutikti, kad gal ir iš beždžionės kilom?! Pagalvokime, net ir profesorius Arvydas Žygas, ateitininkų vadas, mums dar kokiems aštuntokams, devintokams, sakydavo: „Vaikeliai, žiūrėkite, o jeigu dabar ta evoliucija arba Dievo kuriamas šeštadienis vis dar vyksta? Jeigu Dievas septintą dieną ilsisi, bet jeigu mes dabar gyvename šeštos dienos dvidešimt trečios valandos, tarkime, penkiasdešimtą minutę, nes tikėjime laikas neegzistuoja, tai reiškia mes dar vis kūrime!“ Juk Bibliją gali per simbolius skaityti. Gal Dievas toliau dirba, tą paskutinę minutę, o paskui jis ilsėsis?!
Tai atsitiktinumas mano gyvenime, mano pasirinkimuose, vien dėl to, kad buvo laisva valia. Pasirinkimo laisve aš tikiu, nes ja ir pasinaudojau – visiškai, šimtu procentų. Aš nusprendžiu.
- Ar buvo sunkių Jūsų gyvenime pasirinkimų, kai buvo siūloma dalyvauti moksliniuose tyrimuose, kurie prieštarautų ar būtų nukreipti prieš neetišką veiksmą, pavyzdžiui prieš nepagarbą gyvybei ?
- Mano konkrečiai – nebuvo. Nors mūsų tyrimo srityje iš tikrųjų jų yra labai daug. Bet tada nedalyvaučiau, jeigu man, sakysim, būtų tokia alternatyva: „Sandra, dabar pagydysi“, arba „Dalyvauk šitam projekte, dalyvauk šitos ligos tyrimuose“ arba „žiūrėk, čia galima daug patirti, pagydyti žmogų iš tos ligos, bet tu turi naudoti žmogaus embriono ląsteles.“ Aš pasakyčiau „sorry“, bet čia nedalyvausiu. Moksle yra sričių, ir žinau, kur nedalyvausiu, nes aš už labai normalią, sąmoningą ir labai aiškią gyvybės pagarbą. Taip, mūsų srityje yra naudojamos embrioninės kamieninės ląstelės, manau, kad Lietuvai „bravo“, kad tokių tyrimų neleidžia atlikti. Nes yra medžiagų – ir tu gali dirbti nieko nežudydamas. Gerai - ten tos keturios ląstelės, ten ne žmogus, ten kokį abortą sukelsim, tai ne žmogus. Man – tai žmogus, ir keturios ląstelės yra žmogus. Taigi iki šiol aš paprasčiausiai neturėjau įsitikinimams prieštaraujančių siūlymų…
- Jeigu labai kalbintų? Pasiūlytų labai didelį atlyginimą, su šeima visą likusį nematytą pasaulį apžiūrėtumėt?
Ne. Ne, ne. Vien dėl to, kad jau buvo pasirinkimas, ar važiuoti į Lietuvą, ar išvykti į Ameriką, į labai didelę žymią laboratoriją. Aš pasirinkau Lietuvą vien dėl patriotinių sumetimų, ir ne pinigai svarbiausia gyvenime (nors jie ir labai reikalingi). Čia mano asmeniniai ryšiai, tėvai, šeima. Man čia yra dvasinis komfortas. Čia mano vaikai auga su seneliais, su sava kultūra, kalba. Juk aš ir čia galiu kurti mokslą.
- O kas svarbiausia?
- Svarbiausia tai, ką tu darai, ir darydamas jautiesi laimingas, kokių vertybių laikaisi. O pinigų užsidirbsi ar daugiau, ar mažiau. Vis tiek mes su vyru juokiamės: gyventume Amerikoje, dirbtume kokiame mokslinių tyrimų centre, tą skirtumą, pinigų likutį išleistume skraidydami į Lietuvą. Vėl kitas filosofinis klausimas – pinigai – jie kartais ir variklis, kartais ir ne.
Aš jau gerai atsimenu ir sausio tryliktąją, gerai atsimenu, kaip viskas greitai, drastiškai pasikeitė. Kai į spaliukus mus visus įrašė, niekas neklausė, esi spaliukas – nuo pirmos klasės. Tai jokio sąmoningumo tavo pasirinkime nėra ir nebuvo. Tau pasako, tau įsega ženkliuką, ir tu spaliukas. Kai Lietuvoje vyko didysis virsmas, buvau gal ketvirtoje klasėje. Lietuva pasidarė laisva, o mes mokykloje jau buvome tokio amžiaus, kai turėjome stoti į pionierius. Aš matydavau mokytojus, kaip jie dvejodavo, ką jiems daryti ir kaip elgtis, juk Lietuva, kaip ir laisva, o į pionierius kaip ir reikia vis dar įrašinėti. Bet jau visi tie pionieriai – visai ne į temą. Juk jau tada vaikai ėjo su tautinėm juostelėm į klasę. Mes jau iš Kalnų parko grįždavom su trispalviais ženkliukais. Kai reikėjo kažkokiame lape parašyti, ar noriu stoti į pionierius, aš parašiau, kad nenoriu laikyti tų egzaminų, nes seneliai labai diplomatiškai sakydavo, kad tarybų valdžia ir tai, kas yra Lietuva, tai ne Lietuvos kelias. Ji turi būti laisva. Nuvažiuoju pas senelį, sakau: „Seneli, gal dar galiu apsigalvoti, kaip tu manai, man rašytis į tuos pionierius ar ne?“ „Na, ne, – sako,– o ko tau ten rašytis?" Aš buvau tokia rami ir laiminga, kad teisingai nusprendžiau, bet kažkodėl tokiais atvejais aš vis senelį klausdavau. Jis mano gyvenimo žmogus.
Tie pasirinkimai man jau mokykloje buvo labai aiškūs, bet tai išėjo iš šeimos, gal iš to labai paprasto auklėjimo. Tėvai propagandos nevedė, bet labai stipriai stovėjo ant kojų, kas tu esi, kad esi lietuvis. Vesdavosi močiutė mane mažą į bažnyčią, aš ten riestainiu ištisai valgydavau, gal nuo kokių 3 metų amžiaus save atsimenu. Tikėjimo klausimai buvo tokie natūralūs, paskui pati labai sąmoningai ėmiau tikėti.
Komentuoti: