Medikai skundžiasi, jog treneriai dažnai perima kone gydytojų vaidmenį: šie sportininkus moko ir kaip teisingai maitintis, ir kuo teptis suskaudusią nugarą, netgi kokiais kiekiais vartoti maisto papildus. Gydytojams telieka „taisyti“ neišmanėlių (atsiprašau, profesionalų) klaidas.
„Treneris tiesiogiai medikų nemoko. Dažniausiai su tuo susiduriame, kai ateina sportuojančių vaikų, kuriems pasireiškia tam tikros sveikatos problemos, tėveliai. Taip netiesiogiai sužinome, kad treneriai užsiiminėja farmakologija, - situacija pažįstama ortopedui traumatologui profesoriui Rimtautui Gudui. – Aišku, treneriai to niekada nepripažins.“
Užsiiminėja farmakologija
„Treneris tiesiogiai medikų nemoko. Dažniausiai su tuo susiduriame, kai ateina sportuojančių vaikų, kuriems pasireiškia tam tikros sveikatos problemos, tėveliai. Taip netiesiogiai sužinome, kad treneriai užsiiminėja farmakologija arba dar kažkuo, - situacija pažįstama ortopedui traumatologui profesoriui Rimtautui Gudui. – Aišku, treneriai to niekada nepripažins.“
Paprastai problemų iškyla, kuomet jaunuoliai, neretai paakinti trenerių, ima vartoti maisto papildus. „Papildų paskirtis stimuliuoti. Vadinasi, jaunas žmogus, juos vartodamas, per anksti subręsta, sustoja jo augimas, o skeletas dar nėra visiškai susiformavęs, tad vos ne dvigubai padidėja traumų tikimybė. Jeigu toks jaunuolis ar mergina patiria traumą, kartais tenka ir sportininko karjerą baigti. Jau nekalbu apie kardiologines problemas... Gali būti negrįžtamų sveikatos problemų“, - įspėja R.Gudas.
„Jeigu treneris tikrai suinteresuotas, kad sportininkas būtų tinkamai gydomas, jis pats bendrauja su medikais.
Aukščiausio lygio treneriai medikų klauso. Kalbant apie krepšinio nacionalinę rinktinę, su kuria jau daug metų dirbu, viskas idealu.
Suprantu ir trenerius, kadangi pats tuometiniame Kūno kultūros institute esu baigęs du kursus, ir ketinau būti treneris. Žinau, kaip jiems yra nelengva. Koks treneris norės, kad jo auklėtinis susižalotų negrįžtamai? Nebent treniruojant vaikus, daugiau iš žinių stokos... Bet dauguma atvejų paskiriame gydymą ir viskas susitvarko“, - teigia R.Gudas.
Sako, kad patarė draugai
„Gydytojai gastroenterologai ir hepatologai kiekvienais metais susiduria su jaunuoliais, specialistus aplankančius dėl toksinio poveikio kepenims. Kartais, kad kepenų funkcija būtų atkurta, jiems prireikia ilgo gydymo. Kai kuriems pacientams po anabolinių steroidų kurso atsiradusi gelta išnyksta tik po metų.
Pasitaiko ir jaunų atletų, piktnaudžiaujančių milžinišku kiekiu maisto papildų, kuriuose yra aminorūgščių, baltymų, įvairių mikroelementų. Vartojami milžiniškais kiekiais ir vienu metu įvairiausių rūšių, jie irgi sukelia kepenų pažeidimus.
Dažniausiai pacientai sako: „Man draugai patarė.“ Tad sunku išsiaiškinti, kokia yra treniruočių vadovo arba trenerio įtaka. Profesionalūs sportininkai – kitas dalykas.
Daugiausiai su minėtomis problemomis susiduria mėgėjai“, - sako
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas profesorius
Limas Kupčinskas.
Imasi gydyti nutukimą
O kur dar knygynų lentynose stovinčios trenerių parašytos knygos, kaip sveikai gyventi, taisyklingai maitintis ir taip toliau.
„Jeigu treneris gali sudominti žmogų sveika gyvensena ir atkreipti dėmesį į maitinimąsi, - puiku. Bet jeigu jis turi drąsos gydyti ligas, pavyzdžiui, nutukimą ar cukraligę, tai jau yra už drąsos ribų. Kai nepripažįstama, jog nutukimas yra liga, treneriai tuo ir užsiima“, - teigia
gydytoja dietologė doc. dr. Edita Gavelienė.
Jos pastebėjimais, pacientai išvis yra linkę tikrinti medikų žinias. „Dažnai išgirsti: aš skaičiau arba man treneris sakė. Ir visą konsultaciją tenka įrodyti tai, ko nesi pametęs. Žinoma, bazinių žinių treneriai turi. Tai ne patys blogiausi asmenys, kurie suteiktų visiškai klaidinančią informaciją. Kai kada būtent treneriai man atsiunčia žmogų, kad jam suteikčiau išsamesnės informacijos apie maitinimąsi. Tačiau treneris nėra medikas“, - teigia E.Gavelienė.
Bijo rizikuoti – uždraudžia sportuoti
„Kai paauglystėje stipriai sirgau, medikai man uždraudė iš viso sportuoti. Dar mokykloje mokydamasis buvau įrašytas į specialiąją grupę. Tai reiškia, kad sėdi ant suolelio fizinio lavinimo pamokos metu ir stebi, kuo užsiima kiti, - pasakoja žinomas
Lietuvos kultūristas ir treneris Andrius Pauliukevičius. – Dažnai medikai, matydami traumą ar sveikatos sutrikimų turintį žmogų, bijo rizikuoti: jam geriau duoda daugiau draudimų ir apribojimų. Treneris gi kai kuriais atvejais gali „perlenkti“ žmogų į kitą pusę. Kadangi treneris atrodo gyvenimiškesnis negu medikas, jis ir tampa didesnis autoritetas, į kurį reikia labiau įsiklausyti. Su treneriu vis tiek dažniau mataisi negu su mediku. Ir treneris gali padaryti didesnę įtaką. Geresnę ar blogesnę – tai jau klausimas. Aš pats, būdamas paauglys, smarkiai sirgau virškinamojo trakto ligomis, dvylikapirštės žarnos uždegimu, turėjau antro laipsnio plokščiapadystę. Tarnybai kariuomenėje buvau netinkamas.Tuomet savarankiškai pradėjau sportuoti. Visiškai aklai, neturėdamas nei žinių, negaudamas nei patarimų. Man tiesiog pasisekė, kad aš sau nepakenkiau“, - prisipažįsta pašnekovas.
Komentaras
Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centro lektorius, sunkiosios atletikos, svarsčių kilnojimo, jėgos trikovės treneris Rimantas Cijūnėlis:
- Treneris, pavyzdžiui, gali parekomenduoti tepalus arba preparatus, kuriuos pats kadaise vartojo ir žino jų poveikį, kokia jų intoksikacija, arba teigiamas, arba neigiamas savybes. O dabar sportininkai vieni iš kitų patys susižino, susiranda šildomuosius ar nuo įvairiausių patempimų vaistus. O kalbant apie mitybą, papildų vartojimą, tai labai individualu. Trenerio vaidmuo yra sukurti treniruočių planus, pagal sportininko savijautą. Mes pasikalbame su sportininku, kaip jis jaučiasi, kokius papildus tuo metu vartoja. Su gydytojais mažai konsultuojuosi tokiais klausimais.
Komentuoti: