Pastaruoju metu maratonų netrūksta – tai dviračių, tai bėgimo. Tokie renginiai neatsiejami nuo nelaimingų nutikimų ir traumų. Dalyvius ramina stovintys greitosios pagalbos automobiliai ir budintys medikai, tačiau kartais nukentėjęs pagalbos gali ir nesulaukti.
„Mano visa dešinė pusė sutrenkta ir nubrozdinta, o dešinioji ranka patempta, tad dar kurį laiką nešiosiu įtvarą. Po šio įvykio pakliuvau į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur mačiau ne vieną žmogų iš velomaratono“, - pasakojo „Velomaratone“ susižalojęs Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos priežiūros departamento direktorius Audrius Ščeponavičius.
Trauma maratone – dalyvio problema
Šiais metais „Velomaratone“ dalyvavęs Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos priežiūros departamento direktorius Audrius Ščeponavičius pateko į nemalonų incidentą. Viena mergina, jau norėjusi išvažiuoti iš trasos, jam užkirto kelią. Kad nepartrenktų dviratininkės A.Ščeponavičius ketino ją aplenkti, tačiau bandydamas užvažiuoti ant šaligatvio bortelio stipriai trenkėsi žemėn.
„Pribėgusi organizatorių atstovė pasakė, kad aš nemoku važiuoti. Jos pirmi žodžiai man buvo: „Kaip jūs čia važiuojat“. Tokia buvo pagalba, o aš gulėjau kraujuojančia ranka ir svaigstančia galva. Daugiau turbūt nedalyvausiu“, – nusivylęs kalbėjo A.Ščeponavičius.
„Mano visa dešinė pusė sutrenkta ir nubrozdinta, o dešinioji ranka patempta, tad dar kurį laiką nešiosiu įtvarą. Po šio įvykio pakliuvau į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur mačiau ne vieną žmogų iš velomaratono. Eilė buvo tokia, kad teko laukti beveik penkias valandas“, – apie traumos pasekmes pasakojo A.Ščeponavičius.
Incidentą matė ir viena organizatorių atstovė, tačiau jos paprašius iškviesti greitąją pagalbą moteris atsisakė tai padaryti – neva neturėjo tam įgaliojimų. Vietoje pirmosios pagalbos suteikimo, ji pasiūlė A.Ščeponavičiui pačiam trumpuoju numeriu išsikviesti medikus. Kiek atsigavęs A.Ščeponavičius vėliau pats išsikvietė medikus.
„Organizatoriai turėtų daugiau dėmesio kreipti į traumų prevenciją, saugumą, kad registruojantis į velomaratoną žmonėms būtų bent suteikiamos saugaus važiavimo rekomendacijos. Pavyzdžiui, kad dviračiu visada reikia važiuoti tiesia trajektorija, o jeigu daromas manevras, reikėtų sulėtinti greitį. Tiesa, buvo atkreiptas dėmesys į šalmų dėvėjimą.
Visa laimė, kad ir pats jį turėjau, nes į šaligatvį trenkiausi galva. Tačiau tai svarbu, kai jau griūni, o ką daryti, kad negriūtum? Anksčiau renginių organizatoriai turėdavo gauti specialų leidimą. Nesinori biurokratizmo, bet jiems turėtų būti pateiktos organizavimo rekomendacijos.
Jie privalo informuoti trasoje budinčius žmones, ką daryti, jeigu dviratininkas ar bėgikas patyrė traumą. Nes dabar visiškai neparuošti žmonės ir trauma tampa tik paties susižalojusiojo problema – pargriuvai turi pats keltis ir skambinti“, – piktinosi A.Ščeponavičius.
Medikų už rankovių tampyti negalima
„Greitosios pagalbos telefonas žinomas visiems. Negalima tampyti medikų už rankovių ir sakyti, kad čia svarbesnis įvykis. Pagrindinė idėja – pranešti apie susižalojimą bendruoju pagalbos telefonu ir tuomet dirba dispečerinė, kuri dėlioja visus maršrutus. Jeigu nukritai ir susižalojai, reikėjo elementariai paskambinti greitosios pagalbos numeriu, kurį visi žino atmintinai.
Negaliu atsakyti už visų žmonių reakcijas, kas tuo metu vyko. Galėjo paskambinti bet kas – ir nukentėjęs, ir savanoris, ir aplinkiniai. Net vaikai žino šitą numerį. Medikai savanoriai ir tarnybos prieš renginį visada turi bendrą instruktažą, o dalyviams mes sakome tik bendro tipo informaciją“, – A.Ščeponavičiaus incidentą komentavo „
Velomaratono“ organizatorius lenktynininkas Benediktas Vanagas.
Pasak organizatorių, „Velomaratono“ metu budėjo trys greitosios pagalbos automobiliai, taip pat aštuoni medikai savanoriai, kurie važinėjo specialiais dviračiais ir su savimi turėjo pirmosios pagalbos vaistinėles. Jie suteikdavo pirmąją pagalbą ir, jeigu reikėdavo, iškviesdavo medikus. Visoje trasoje budėjo dar keli medikai.
Oficialiais duomenimis, pirmaisiais metais „Velomaratone“ dalyvavo 2,4 tūkst. dviratininkų ir buvo beveik 30 registruotų nelaimingų įvykių, o šiais metai dalyvių skaičius pasiekė 10 tūkst., tačiau medikų pagalbos prireikė tik šešiolikai žmonių. Tiek iškvietimų užregistravo greitosios medicinos pagalbos dispečerinė. Aštuoni iš šešiolikos buvo išgabenti į priimamąjį, likusiems pakako vietoje suteiktos medikų pagalbos. Rimtos traumos buvo dvi – vienam dviratininkui lūžo riešas, o kitam raktikaulis.
Specialisto nuomonė
Sporto medikas Kęstutis Linkus, „Velomaratone“ vadovavęs medikams ant dviračių:
- Organizatoriai turėjo idėją, kad atsirastų dviračiai su pirmos pagalbos rinkiniais ir savanoriais, kurie padėtų greitajai medicinos pagalbai greičiau atrasti renginio metu nukentėjusius žmones. Mes išsidėliojome tam tikruose trasos taškuose. Mūsų užduotis buvo pirmiems pastebėti nukentėjusį žmogų, kad pirmieji galėtume privažiuoti ir pateikti greitajai medicinos pagalbai informaciją – ar žmogus sunkiai sužeistas, ar sąmoningas.
Mikrotraumų atveju savanoriai subintuodavo ar užklijuodavo nubrozdinimus. Tai buvo eksperimentas, kuris pasiteisino šimtu procentų. Buvo nemažai atvejų, kai savanoriams teko kviesti greitąją. Žmogus būdavo prie nukentėjusio ir medikams paaiškindavo, kaip jį surasti. Aštuoni savanoriai buvo susieti racijomis, kuriomis dispečerinę galėdavome perspėti, kad yra nukentėjęs žmogus. Tai jau papildomos akys trasoje.
Dešimties kilometrų trasoje tai nėra įspūdingas skaičius, bet kai daugiau nebuvo nieko atsakingo už informacijos perdavimą medikams, ir tokia pagalba buvo pakankamai svarbi. Visiems, kam reikėjo pagalbos, ji buvo užtikrinta, o greitoji informuota. Man ir pačiam asmeniškai teko vienam nukentėjusiam kviesti greitąją.
Bėgimo maratono organizatorių nuomonė
Vilniaus maratono organizatorių atstovė Giedrė Rutkauskaitė:
- Pirmosios pagalbos maratono metu prireikė penkiolikai žmonių. Du iš jų buvo išvežti į ligoninę. Vienas atvejis – pusmaratonio metu bėgikas nualpo dėl sumažėjusio gliukozės kiekio kraujyje. Kad būtų atlikti visi reikalingi tyrimai, žmogus buvo nuvežtas į Santariškių klinikas. Kitas atvejis – žmogui, bėgusiam 10 km distancijoje, taip pat pasidarė bloga dėl karštos dienos.
Šis dalyvis vietoje buvo atgaivintas, bet vėliau išvežtas į ligoninę. Visi kiti pagalbos pareikalavę atvejai nutiko dėl karščio, vandens trūkumo. Šiems žmonėms pagalbą suteikė pirmosios pagalbos savanoriai, kurie yra medicinos studentai ir budintys medikai. Jiems buvo duodama vandens ir nuvedama į pavėsį – atsigavę jie bėgimo nebetęsė, bet rimtesnės pagalbos neprireikė. Trasoje turėjome tris greitosios pagalbos automobilius ir medikus, budinčius prie finišo linijos – viena gydytoja ir trys padėjėjos. Iš viso dalyvavo apie 15 tūkst. bėgikų. Daugiausiai bėgo 10 km ir 4,2 km distancijose.
Komentuoti: