„Tam, kad nauja technologija ateitų į mūsų gyvenimą, reikėtų tiek biurokratinių barjerų perlipti, kad net suabejoji, ar tai taps realybe“, - Santariškių klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro vadovas kardiochirurgas profesorius Kęstutis Ručinskas.
- Pirmoji Lietuvoje beveik prieš 30 metų transplantuota donoro širdis plakė du mėnesius. Kiek vidutiniškai ji plaka dabar?
- Šiuo metu po širdies persodinimo operacijos žmonės ilgiausiai gyvena 21 metus. Taigi, trukmė gerokai pailgėjo. Galime pasidžiaugti, jog Lietuvoje iš Baltijos šalių situacija širdies transplantacijų srityje yra geriausia. Ir tikimybė čia sulaukti donoro yra didžiausia.
Santariškių klinikos – vienintelė gydymo įstaiga Baltijos šalyse, kur širdis persodinama ir vaikams. Mažiausias pacientas buvo neišnešiotas kūdikis, nesvėręs nė kilogramo. Transplantacijos atliekamos ir vyresniems nei 70-ies metų amžiaus žmonėms, kurie toliau aktyviai gyvena. Širdies persodinimo operacijų šalyje kasmet atliekama vis daugiau.
- Kas paskatino tokią pažangą?
- Tai, kad širdies persodinimo operacijų pradėjo daugėti, nulėmė ne vienas veiksnys. Sistema sklandžiau veikti pradėjo 1997-aisais: atsiradus teisinę transplantacijų priežiūrą užtikrinančiam Nacionaliniam transplantacijos biurui, chirurgams nebereikėjo patiems bendrauti su donoro giminėmis, jų įtikinėti, rinkti duomenų.
Dar po poros metų pradėjome naudoti asistuojančios kraujotakos prietaisus, paprastai vadinamus dirbtiniais skilveliais arba dirbtine širdimi. Jie padeda pacientui, kurio paties širdis „nebetempia“, sėkmingai sulaukti donoro. Tokių aparatų yra net 81. Šiuo metu tokiu būdu palaikomi aštuoni transplantacijos laukiantys pacientai. Prijungus dirbtinę širdį žmogus gyvena pakankamai kokybišką gyvenimą, operacijos gali laukti namie, kai kurie net grįžta į darbą.
Taip pat svarbus ir pasikeitęs visuomenės požiūris: žmonės sutinka paaukoti organus.
- Beveik prieš trejus metus su kolegomis pirmieji pasaulyje atlikote unikalią minimaliai invazinę širdies operaciją. Paradoksalu: daug mūsų gydytojų veržiasi dirbti į Vakarus, o Santariškių klinikų širdies chirurgai, susibūrę į Širdies komandą, dabar moko žymiųjų Europos klinikų profesionalus.
- Pasaulyje tokių operacijų daugėja, bet mes išliekame vieni lyderių – esame atlikę daugiau kaip septyniasdešimt minimaliai invazinių širdies operacijų. Europos šalių chirurgai jau kokį dešimt kartų buvo atvykę pasimokyti. Kartais patys važiuojame į užsienio klinikas padėti atlikti pirmąsias operacijas. Šį gydymo metodą ruošiasi įteisinti ir amerikiečiai.
Manau, kad greito naujų technologijų įsisavinimo ir gero rezultato pagrindas – darnus komandos darbas. Esame susiklausę, nes dalis mūsų kardiologų išaugo seniau buvusioje širdies ir kraujagyslių chirurgijos klinikoje. Mes gi visi esame profesorių Algimanto Marcinkevičiaus ir Vytauto Sirvydžio mokiniai. Jų požiūris, aktyvus naujų operacijų įdiegimas, technologijų taikymas labiausiai ir nulėmė dabartinę širdies chirurgijos situaciją Lietuvoje.
- Taigi mūsų pacientams nereikia tiek bijoti širdies operacijų...
- Natūralu, kad širdies ligos ir operacijos pacientams sukelia baimę. Tačiau juos raminu, kad Lietuvoje jiems galime efektyviai padėti. Yra daug baisesnių ligų, kurių pagydyti nepavyksta. Dabar operuojame ir 80-ies ar 90-ies metų amžiaus žmones, kurie dar visiškai nesiruošia atgulti į lovą ir laukti mirties. Jie pilni idėjų ir vilčių toliau gyventi.
- Pasaulyje intensyviai dirbama bandant susintetinti organus, įskaitant ir širdį, 3 D spausdinimu. Ar tikitės greitu metu atlikti tokios širdies persodinimo operaciją?
- Naujų technologijų pritaikymas taptų tikru perversmu ir stipriai pagerintų tiek medikų darbą, tiek pacientų gyvenimą. Visa tai įmanoma ir Lietuvoje. Jau įrodėme, kad naujomis technologijomis puikiai galime naudotis. Ir netgi galime mokyti Senojo žemyno gydytojus.
Tačiau akivaizdu, kad finansavimas mūsų šalyje kelia vieną didžiausių iššūkių visai medicinos sistemai, širdies chirurgija – ne išimtis. Tokia situacija mums tiesiog suriša rankas. O galėtume padaryti žymiai daugiau, nei leidžia aplinkybės.
Pavyzdžiui, Vokietijoje yra specialus fondas, skirtas naujoms technologijoms ir naujiems gydymo būdams. Jis atskirtas nuo tradicinio sveikatos finansavimo. Jeigu atsiranda naujas gydymo būdas, ligoninės gali juo naudotis ir pirkti naujus prietaisus.
Lietuvoje, deja, tokio fondo neturime, mūsų ligonių kasų finansavimas nėra lankstus. Reikia daug įrodinėti, pateikti duomenis iš kitų pasaulio klinikų, nors mes tokių operacijų atliekame daugiausiai. Kažkodėl mūsų ligonių kasos nemano, kad mes esame geriausi (šypteli). Toks paradoksas daug kam užkerta kelią.
- Širdies transplantacijos, kitos operacijos trunka daug valandų. Tai – didžiulis krūvis gydytojams. Niekad nesigailėjote pasukęs šiuo keliu?
- Nė minutės. Po sunkios nakties operacinėje mūsų buvęs vadovas akademikas Vytautas Sirvydis sakydavo: „Na, ir sunkią profesiją, vyrai, pasirinkote...“ Sunkią, bet be galo prasmingą.
Smagu matyti žmones, kurie po sėkmingos operacijos gyvena aktyvų, visavertį gyvenimą: mokosi, dirba, kuria šeimas, augina vaikus, kartais sukasi net labai aktyviose profesijose – politikoje ar televizijoje.
Be abejo, operacijos reikalauja ir pastangų, ir laiko, bet kai dirbi puikiame kolektyve, problemų tai nesukelia. Širdies chirurgija – bene vienintelė chirurgijos sritis, kur vienas žmogus padaryti nieko negali.
Dosjė
Apginta medicinos mokslų disertacija „Antifibrinolizinių vaistų vaidmuo širdies chirurgijoje“.
2009 m. Vilniaus universitete atlikta habilitacijos procedūra: „Labai sunkaus širdies nepakankamumo kompleksinis gydymas taikant širdies transplantaciją, asistuojančią kraujotaką ir alternatyvius gydymo metodus”.
Pagrindinės darbo kryptys: širdies nepakankamumo chirurginis ir terapinis gydymas, minimaliai invazyvi chirurgija, vožtuvų plastinės operacijos.
Tobulinosi Vokietijoje, JAV, Italijoje. 126 spausdinti darbai, iš jų 36 publikacijos recenzuojamuose žurnaluose.
Nuo 2015 m . – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro vadovas.
Komentuoti: