- Gydytojo profesiją pasirinkote prieš daugiau nei keturis dešimtmečius. Kas Jus medicinoje labiausiai žavi?

- Čia viskas labai dinamiška. Nauji tyrimai, gydymo galimybės, mokslo laimėjimai, kurie praktikoje pritaikomi greičiausiai iš visų mokslo sričių. Bet bene svarbiausias dalykas, kad sprendimais realiai gali padėti žmogui. Tiesa, dar besimokydamas mokykloje svarsčiau būti matematikas. Gerai ji man sekėsi, laimėjau keletą olimpiadų, bet galiausiai pasirinkau, kaip sakoma, praktiškesnę specialybę. Prie apsisprendimo šiek tiek prisidėjo ir tai, kad tėvas buvo vidaus ligų gydytojas reumatologas. Medicina žavinga tuo, kad čia susipina ir mokslas, ir gydymo menas, ir bendravimas su pacientais.

- Šiandien LSMU Kauno kinikų Gastroenterologijos klinika, galima sakyti, didžiulis centras, su daug atskirų padalinių. O nuo ko viskas prasidėjo?

- Prieš daugiau nei dvidešimt metų, įkūrus kliniką, tapus jos vadovu visas turtas buvo – viena spausdinimo mašinėlė. Be to, tuomet gydytojas gastroenterologas mažai kuo skyrėsi nuo vidaus ligų gydytojo. Neatlikdavome net echoskopijų. Kodėl? Nes dar nedirbome pagal vakarietišką metodiką. Reikėjo jaunus specialistus paruošti, užmegzti ryšius su užsienio gydymo įstaigomis ir daugelį kitų dalykų, kad tiek teikiamos paslaugos, tiek gydymo metodai ir gydytojų kompetencija nesiskirtų nuo vakarietiškų klinikų. Lengva nebuvo, bet šiandien gera žiūrėti, kiek pasiekta. Klinikoje turime didžiausią Lietuvoje endoskopine ir ultragarso aparatūra aprūpintą Endoskopijų skyrių (vadovas prof. Kęstutis Adamonis), 60 lovų Gastroenterologijos skyrių (vadove doc. Vitalija Petrenkienė), kuriame yra 3 sektoriai – Žarnyno ir kasos ligų (vadovas prof. Gediminas Kiudelis), Bendrosios gastroenterologijos (vadovas prof. Laimas Jonaitis) ir Hepatologijos (be visos klinikos, šiam sektoriui tenka man tiesiogiai vadovauti). Klinikoje įkurtas Retų virškinimo ir kepenų ligų centras, įdiegėme virškinimo ligų genetinę diagnostiką, ir jos dėka, pavyzdžiui, per dvylika metų nuo Vilsono ligos,( nuo kurios dėl kepenų nepakankamumo žūdavo jaunos moterys), neturėjome nė vieno mirties atvejo. Arba kitos retos ligos, kaip kepenų venų trombozė (Budd-Chiari sindromas) atvejai – įdiegus naują transjugulinio portokavalinio šuntavimo  metodiką, pavyko išgelbėti ligonius, kuriems dėl kepenų donorų trūkumo nebuvo galimybės atlikti skubios transplantacijos. Išgelbėti sunkūs ligoniai - tai svarbiausi profesinio pasitenkinimo momentai. 

- Galima sakyti, kad šiandienį kolektyvą užsiauginote pats?

- Tam tikra prasme, taip. Dirbu mokslinį darbą, mokau studentus ir kolegas, taip pat mano darbas apima administracinę veiklą ir klinikinę praktiką – gydymo meną. Kur gydytojas bedirbtų, jam reikia nuolat atnaujinti žinias, todėl ši profesija išskirtinė. O ruošdamas jaunus specialistus nuolat mokaisi ir pats. Žinios, įgytos dirbant mokslinį darbą, mokslinės metodologijos supratimas ir literatūros analizė svarbi ir praktinėje gydytojo veikloje.

Dabar daugelis mano mokinių - jau profesoriai, docentai, auginantys ir mokantys jaunąją kartą. Klinikoje iš viso dirba penki profesoriai, o pati klinika daug bendradarbiauja su užsienio kolegomis. Tik  sutelktas komandinis darbas leidžia pasiekti gerų rezultatų.

- Apie gydytojo profesiją kalbate labai pakiliai, tačiau visuomenėje jaučiamas šioks toks nepasitikėjimas medikais. Neskaudu, kad vietoj padėkos medikai dažniau sulaukia kritikos ir piktų žodžių?

- Aš linkęs manyti, kad didžioji dauguma vis dėlto pasitiki gydytojais, ar bent jau mano pacientai. Be abejo, norint, kad pacientas pasitikėtų, reikia kalbėtis, diskutuoti. Situacija šiandien įdomi, gal net šiek tiek juokinga - kai žmonės, neturėdami nieko bendro su medicina, moko kitus apie skiepų žalą, gimdymus namuose ir daugelį kitų dalykų. Keista. Juk remontuoti sugedusio kompiuterio patys nesiryžtame: ieškom specialisto, tačiau su sveikata esam linkę eksperimentuoti ir visai nesibaiminame. Klostosi žalinga situacija, kuri turėtų būti kontroliuojama Sveikatos apsaugos ministerijos. Visuomenės interesai, manau, turi būti aukščiau nuo atskirų individų interesų ir norų.

- Gydytojai gastroenterologai vis dažniau užsimena apie augantį sergančiųjų žarnyno ligomis skaičių. Maža to, ateityje jis dar labiau didės. Kodėl? Ar mes visai prastai maitinamės, ar mūsų skrandžiai tapo jautresni?

- Žarnyno ligų yra įvairių. Dalis jų funkcinės, uždegiminės - kaip opinis kolitas ir Krono liga, ir onkologinės žarnyno ligos kaip, tarkim, storosios žarnos vėžys. Pastarosiose dviejose grupėse išties pastebimas sergamumo augimas. 

Vakaruose opinio kolito ir Krono ligos sergamumo šoktelėjimas įvyko prieš maždaug keturiasdešimt metų. Pas mus tam tikras padidėjimas ir sunkesnių ligos formų pasireiškimas pastebimas dabar. Opiniu kolitu sergamumas artėja prie Vakarų šalių, bet Krono liga sergama du kartus rečiau nei Skandinavijos šalyse ar Vokietijoje - vadinamosiose išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Klausimas kodėl?

Uždegiminės žarnyno ligos visų pirma yra autoimuninės. Jų atsiradimui šiuo metu svarbiausi faktoriai tam tikra genetinė predispozicija, imuninės sistemos sutrikimai ir aplinkos veiksniai, tokie kaip mitybos pasikeitimas, rūkymas, vis didesnis antsvoris ir žarnyno mikrofloros pakitimai.

- Skamba taip lyg pastaruosius dvidešimt metų maitinomės kur kas prasčiau nei anksčiau...

- Ne visai taip... Atsirado greito maisto užkandinės, kitoks mitybos stilius, galiausiai ženkliai pasikeitė higieniniai maisto ruošos reikalavimai. Tiek maisto produktams prekyboje, tiek kavinėse naudojama maisto konservantų ir kitų priedų, kurie ir lemia pasikeitusį mitybos pobūdį. Galbūt dėl to keičiasi ir mūsų žarnyno mikroflora, kurią sudaro per tūkstantį įvairių bakterijų rūšių. Santykinai ji stabili išlieka per visą žmogaus gyvenimą. Įgyjama pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais. Tarkim, anksčiau piene, skirtame kūdikiams, būdavo keli šimtai bakterijų, dabar gi jis turi būti sterilus. Prieš kelerius metus atlikome tyrimą, kurio metu paaiškėjo, kad lyginant sveikų lietuvių ir vokiečių žarnyną, lietuvaičių mikroflora kur kas turtingesnė nei vokiečių. 

- O tai gerai ar blogai?

- Didesnė įvairovė gerai. Bet jau perėmėme vakarietiškus mitybos įpročius ir jie po truputį keičia mūsų žarnyno mikrobiotą. Jau vaikai iš motinos įgyja visai kitą mikroflorą. Ir po kelių dešimtmečių mūsų mikroflora nesiskirs nuo vakariečių. Galbūt tai viena priežasčių, kodėl auga sergamumas žarnyno ligomis. Įtakos turi ir genetika, tačiau tyrimai rodo, kad genetinis polinkis sirgti šiomis ligomis išlieka toks pat. Ką daryti? Pradėti rūpintis savimi ir kiek įmanoma daugiau išvengti rizikos faktorių. 

- Tačiau kalbant apie mitybą nuspręsti, kas yra sveika, tampa pernelyg sunku. Vieni rekomenduoja maitintis pagal kraujo grupę, kiti atsisakyti, tarkim, grūdinių produktų, treti teigia, kad sveikiausias būdas tapti žaliavalgiais. Kas sveikiausia?

- Mityba pagal kraujo grupę yra visiškas mitas, ritualas, maždaug horoskopų lygio samprotavimai, neturintys nieko bendro su moksline medicina. O kalbant apie tokius labai išskirtinius mitybos variantus kaip žaliavalgystė, turiu pasakyti, kad žmogus evoliucijos eigoje prisitaikė prie mišrios ir pačios įvairiausios mitybos. Augalinių ir gyvulinių produktų. Netgi evoliucijos specialistai sako, kad didžiausias žmogaus evoliucijos visuomenės progresavimas įvyko tada, kai įvaldyta ugnis. Kai atsirado terminis maisto produktų apdorojimas. Kai žmogaus organizmui nebereikėjo tiek energijos resursų apdoroti žalią maistą. Termiškai apdorotas maistas geriau virškinamas. Žaliavalgystė kraštutinis mitybos principas, jis nelabai dera su visa žmogaus evoliucijos eiga. 

- Tačiau sunku atremti mamų argumentus, kurios iš asmeninės patirties sako, jog tapusios žaliavalgės ir vaikus maitinančios tik taip, augina juos sveikus kaip ridikus. 

- Vaikai atlaiko ir tokį mitybos variantą. Tačiau aš abejoju, ar nors vienas pediatras palaimintų tokį mitybos modelį. Kodėl? Tiesiog augantis organizmas negautų visų reikiamų baltymų, riebalų, kai kurių vitaminų ir kitų medžiagų, kurios yra būtinos. Tačiau dabar demokratija, kiekvienas esame laisvas bandyti visokius mitybos modelius. Noriu tik priminti, kad nėra jokių mokslinių tyrimų, įrodančių, jog žaliavalgystė pailgintų gyvenimą ar sumažintų sergamumą. 

- Kaip Jums tokį  didžiulį gydomojo ir mokslinio  darbo krūvį pavyksta suderinti su asmeniniu gyvenimu ir šeimos pomėgiais?

-Be mano žmonos Eugenijos, botanikės  ir ekologės, Vytauto Didžiojo universiteto profesorės, pagalbos ir supratimo  tai būtų  sunkiai įmanoma.