„Medicina - ne matematika. Du plius du nėra keturi. Gali būti ir trys, ir šeši. Kiekvieno žmogaus galimybės nėra aiškios iki galo. Ir jeigu jos mobilizuojamos, gali įvykti stebuklas“, - sako Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, gydytojas gastroenterologas Algimantas Irnius (78 m.).
„Kai manęs klausia, kodėl neblogai atrodau, sakau: „Kaip kitaip išsilaikysi – vartoju konservantus.“ Klausia, kokius? Geriausiai tinka formalinas... Daraisi negendantis...“, - profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, gydytojas gastroenterologas Algimantas Irnius.
- Kaip atradote pašaukimą? Kas paskatino pasirinkti šią profesiją? Gal pasekėte tėvo pėdomis?
- Mano tėvas buvo veterinarijos felčeris. Bet taip jau atsitiko, kad patekau į kariuomenę. To pulko medicinos punkte nebuvo kam perskaityti lotyniškų pavadinimų ant vaistų etikečių. Sužinoję, kad aš iš Pabaltijo, paklausė, gal sugebėčiau perskaityti. Ir man padavė buteliuką, ant kurio buvo užrašyta „Akrichin“, ir aš to vaisto pavadinimą perskaičiau. O, sako, gerai, per mėnesį pasiruoši. Davė knygas. Sako, pasiruoši ir dirbsi medicinos punkte. Taip ir prasidėjo mano „karjera“. Žodis „akrichin“ mane padarė gydytoju... Štai jau darbo stažas – 50 metų.
- Apie sveikatą esu su jumis kalbėjęs prieš 20 metų. Kaip pasikeitė žmonių sveikatingumas?
- Negaliu pasakyti, nes tikrai neturiu tokios statistikos. Mano srityje, manau, nėra taip tragiška. Yra tam tikra stabilizacija. Ypač jauni žmonės labiau žiūri sveikatos, nes supranta, kad ji – turtas. Išsilavinimas ir sveikata - jei jų neturėsi, tavo perspektyvos bus menkos.
- Atsiranda vis naujų ligų. Ar ta padėtis tokia grėminga?
- Gamtoje egzistuoja dėsningumas. Jeigu kokie nors veiksniai išnyksta arba jeigu žmonija sugeba susidoroti, pavyzdžiui, su tuberkulioze, žiūrėk, iššoksta koks nors Ebolos virusas ar dar kas. Atsiranda naikinimo tendencija. Galvoju, kad gal net ir koks populiacijos dėsnis veikia. Biologinių gamtos dėsnių nepakeisim, prie jų galima tik prisitaikyti.
- Ar tarp medikų svarbus posakis „sveikame kūne – sveika dvasia“? O gal galima pasakyti atvirkščiai – sveika dvasia kuria sveiką kūną?
- Manau, kad viskas prasideda nuo dvasios. Ji apsprendžia žmogaus požiūrį į save, į aplinką, į mitybą, į poelgį. Kitas reikalas, jei žmogus suserga - liga veikia jo psichiką. Ir čia įsijungia gydytojo valia, kiek jis sugebės valdyti ligonio psichologiją.
- Kaip pats ligonis gali sau padėti, susirgęs sunkia, neišgydoma liga? Vien viltis pasveikti ar jį gali pagydyti?
- Pati viltis pagydyti negali. Bet gali suteikti komforto. Jei gydytojas, pavyzdžiui, pasako, kad ligonis gyvens 6 mėnesius... Garantuoju, kad nėra gydytojo, kuris žinotų tikslų laiką. Kiek žmogaus organizmas gali išgyventi, tam laikotarpiui ir reikia suteikti maksimalų psichologinį komfortą. Ir suteikti jam viltį. Yra seniai pasakyta – jeigu žmogus iš gydytojo kabineto išeina nešypsodamas, pastarasis yra blogas gydytojas. O šypsotis ligonis gali tada, kai suteiki jam viltį, kuri daro stebuklus.
- O netradiciniai gydymo metodai, pavyzdžiui, ekstrasensorika, hipnozė?
- Į juos žiūrima atsargiai, bet aš juos vertinu teigiamai. Tik kad nebūtų lendama ten, kur negalima. Juk neurochirurgas nesiima operuoti pilvo...
Yra žmonių, kuriems tie dalykai padeda. Tik jeigu tai nežaloja jų sveikatos ir „neužtušuoja“ sunkios ligos. Kad nebūtų pavėluota. Jei sunkią ligą užleisi kokiom hipnozėm ar burtais, gali būti per vėlu. O juk daugybė ligų, kurios seniau atrodė visiškai beviltiškos, yra puikiai gydomos, ir žmonės gyvena.
- O placebo fenomenas? Juk jis veikia...
- Labai veikia, ir per psichologiją. Organizmo nervų sistema - sudėtingas dalykas. Ligonis yra įtikinamas. Tuomet įsijungia tam tikri mechanizmai, lyg ir gaunamas tas vaistas. Medicina tikrai nėra matematika. Du plius du nėra keturi. Gali būti ir trys, ir šeši. Nėra visi mechanizmai iki galo ištirti. Nėra aiškios kiekvieno žmogaus galimybės. Ir jeigu jos yra mobilizuojamos, gali įvykti stebuklas.
- Be praktinio gydytojo darbo, jūs dar ir dėstote studentams. Ar naujoji karta noriai siekia žinių, kvalifikacijos? Ar tokių studentų daugėja?
- Nepaprastai daugėja. Jie supranta, kad reikės dirbti konkurencijos sąlygomis. Be jos niekada nebus jokio progreso. Dalis studentų, iškart matyti, rengiasi dirbti ne Lietuvoje. Ir jie žino, kad ten, Vakaruose, reikia žinių, įgūdžių. Ten sąlygos dar žiauresnės, nei pas mus - nepasivaikščiosi. Užsienyje gerai moka, bet ir reikalauja. O šiuolaikinis jaunimas - racionalus, jis per daug įdėjo į mokslus. Būdamas 30 metų tik baigi mokytis. Ir dar nesi tikras specialistas. Mokytis reikia po 12, o kai kuriose specialybėse - net ir 15 metų. Todėl, natūralu, kad žmogus nori, jog tai, kas jau yra įdėta, grįžtų.
- Nesenstate, profesoriau... Lyginu jus su prieš 20 metų matytu. Gal kokią sutartį su kuo pasirašėte?
- Ne (juokiasi). Tai – Jos Didenybė genetika. Mano giminėje be 90 metų niekas nemirė. Negaliu sakyti, kad laikiausi kokių nors dietų. Kai manęs klausia, kodėl neblogai atrodau, sakau: „Kaip kitaip išsilaikysi – vartoju konservantus.“ Klausia, kokius? Geriausiai tinka formalinas... (juokiasi), pusė stiklinės kas antrą dieną ir užsikonservuoji... Daraisi negendantis (juokiasi).
Dosjė
Lietuvos gydytojas terapeutas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.
Gimė 1937 m. kovo 7 d. Kruopiuose
1965 m. baigė Vilniaus universitetą,
Nuo 1965 m. Vilniaus universiteto dėstytojas
1982 m. medicinos mokslų daktaras
Nuo 1985 m. profesorius.
Nuo 1991 m. Vilniaus universiteto ligoninės Gastroenterologijos ir dietologijos klinikos vadovas.
Nuo 2004 m. Santariškių klinikų Gastroenterologijos ir dietologijos centro direktorius.
Mokslinio darbo svarbiausia kryptis – kepenų ligų ir tulžies akmenligė diagnostikos ir gydymo būdai, patogenetiniai virškinimo ligų ryšiai. Sukūrė eksperimentinių modelių, padedančių tirti tulžies latakų ir žarnyno ligų sąveikos mechanizmus. 4 išradimų autorius
Komentuoti: