Habilituotas biologijos mokslų daktaras ir Lietuvos sporto universiteto (LSU) profesorius Albertas Skurvydas sako, jog į žmogaus kūną reikia žvelgti kompleksiškai. Penkiolika metų vadovavęs vieninteliam valstybiniam sporto universitetui, daugiau nei 30 metų dirbantis mokslinį darbą, A.Skurvydas dalijasi įžvalgomis apie akademiškumą, visuomenės sveikatą ir profesinę veiklą.
„Šiame amžiuje pastebimas skubėjimo fenomenas, kuomet žmonės sugeba sukoncentruoti dėmesį trumpesniam laikui, nei bet kada anksčiau. Kembridžo ir Oksfordo universitetų mokslininkai ištyrė, jog dabartiniams studentams yra daug sunkiau susikaupti paskaitų metu“, - sako Lietuvos sporto universiteto profesorius Albertas Skurvydas.
- Kaip ir kada susidomėjote žmogaus fiziologija bei nusprendėte profesinę karjerą sieti su šia sritimi?
- Turbūt tada, kai baigiau Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (dabar – LSU). Tuomet mane ypač įkvėpė pažintis su institute dirbusiais italų mokslininkais, kurie tais laikais buvo sporto fiziologijos lyderiai Baltijos šalyse. Žavėjausi jų moksliniais laimėjimais, todėl ir pasirinkau sporto ir pratimų fiziologijos kryptį. Po to tęsiau doktorantūros studijas, kurias apgyniau Tartu universitete, Estijoje.
Po dešimties penkiolikos metų mokslinio tyrinėjimo, pradėjau gilintis į galvos smegenų veiklą, jų įtaką raumenų funkcionavimui. Tai išsiplėtė iki domėjimosi proto valdymo mechanizmais – bandžiau sujungti žmogaus judesius ir kognityvinį elgesį. Tuo pat pradėjau domėtis neurorebilitacijos technologijomis, kurios siekia atkurti , pavyzdžiui, po insulto pažeistą žmogaus motoriką, taip pat stiprina galvos smegenis, stabdo Alzheimerio, senatvės simptomus. Šiuo metu intensyviai domiuosi antsvorio mažinimo ir psichinės sveikatos treniravimo technologijomis.
- Aukštojo mokslo institucijose dažnai pasigirsta kalbų apie individualumo, kritinio mąstymo ir idėjų trūkumą tarp jaunų žmonių. Jūs tiesiogiai dalyvaujate rengiant sporto srities mokslininkus LSU. Kaip vertinate dabartinės kartos akademinį jaunimą ir jų potencialą?
- Manau, žmonija su šia problema susiduria tūkstantmečius. Visuomet trūko idėjų, kritiškumo ir visais laikais vyresnio amžiaus žmonės neretai neigiamai atsiliepdavo apie jaunimą. Svarbu suvokti bazinį principą: žmonės (šiuo atveju – skirtingos jų kartos) niekada neina tuo pačiu keliu. Nereikia norėti, kad mūsų vaikai eitų ta pačia gyvenimo trajektorija, kuria ėjome mes.
Šiandien jaunimui nieko netrūksta – kaip ir ankstesnėms kartoms – tiesiog dabar gyvename kitokiame istoriniame ir socialiniame kontekste. Dabar informacijos šaltinių yra tūkstančius kartų daugiau, nei prieš dvidešimt trisdešimt metų, informacinis srautas – begalinis, taigi galima atrasti daugiau veiklos krypčių.
Šiame amžiuje pastebimas skubėjimo fenomenas, kuomet žmonės sugeba sukoncentruoti dėmesį trumpesniam laikui, nei bet kada anksčiau. Kembridžo ir Oksfordo universitetų mokslininkai ištyrė, jog dabartiniams studentams yra daug sunkiau susikaupti paskaitų metu, kadangi jų sugebėjimas sutelkti dėmesį siekia apie 25-30 min. Todėl akademinės paskaitos turėtų vykti iki valandos, o ne pusantros, kaip pas mus įprasta.
-
Jūsų nuomone, kaip keičiasi Lietuvos visuomenės požiūris į sporto kultūrą, sveikatą apskritai?
- Lietuvių fizinis aktyvumas išties nedidelis. Visuomenė turi antsvorio, psichinės sveikatos problemų. Iš to seka žemi gyvenimo kokybės ir laimės indeksų rodikliai. Fizinė veikla yra labai reikalinga, tačiau mes, panašu, kol kas savo duoklės sportui – plačiąja prasme – dar nesame atidavę. Vertėtų atsikratyti primityvaus požiūrio, jog sportas nėra reikšmingas žmogaus sveikatai.
Skaičiuojama, jog fiziškai aktyvių žmonių Lietuvoje yra labai nedaug, apie 15-20 procentų. Tik apie 70 procentų. pasiekia normalų fizinio aktyvumo lygį. LSU mokslininkai ištyrė, kaip per 20 metų keitėsi Lietuvos vaikų fizinė raida ir aktyvumas, motorinis darbingumas. Išvados liūdnos: per šį laikotarpį vaikų fizinis parengtumas ir ištvermė ženkliai mažėjo. O pasaulinės sveikatos statistikos duomenys rodo šio rodiklio augimą.
Tai yra labai blogas signalas mūsų visuomenei, kadangi mažėjant fiziniam parengtumui, mažėja ir kitų organizmo sistemų pajėgumas: kognityvinės, energetinės, imuninės, kraujotakos. Reikia didinti fizinį aktyvumą, ypač tarp vaikų ir senyvo amžiaus žmonių, – šios grupės labiausiai stokoja fizinės sveikatos.
Nepaisant to, kad lietuvių bendras fizinis aktyvumas mažas, šis rodiklis, nors ir spontaniškai, tačiau auga.
- Ar nemanote, jog mūsų valstybėje per mažai koncentruojamasi į sveikatos prevenciją, jog šioje srityje yra akivaizdi spraga, lyginant su ištekliais, kurie skiriami ligoms gydyti?
- Taip, šioje srityje yra milžiniška spraga. Galbūt taip yra dėl to, jog trūksta mentaliteto, naujo požiūrio, galbūt – finansų. Tiesa, biudžetas skirstomas labiau koncentruojantis į ligų gydymą, tačiau toks modelis pastebimas ir kitose valstybėse. Apmaudu, kad valstybiniu mastu nesugebame šiek tiek labiau akcentuoti prevencijos svarbos, skatinti socialinių strategijų ar projektų.
Džiaugiuosi, jog pasaulyje vis labiau praktikuojama vadinamoji „pozityvioji medicina“, kuomet kreipiamas dėmesys į ligų prevenciją: optimalus fizinis aktyvumas derinamas su sveika mityba, grūdinimusi, kognityviniu ir socialiniu aktyvumu. Tokios medicininės sveikatingumo strategijos gerina žmogaus savijautą, sveikatą.
- Šiais metais pradėjote vadovauti moksliniam projektui „Senėjimo sąsajos su motorinės ir kognityvinės sistemos nuovargiu ir atsparumu hipertermijai“, kurį remia Lietuvos mokslo taryba. Papasakokite plačiau apie projektą ir kaip sekasi jį įgyvendinti?
- Šio projekto pagrindinis tikslas – atrasti ir pagrįsti optimalias fizinio aktyvumo ir tinkamos mitybos technologijas, kurios stiprintų senyvo amžiaus žmonių griaučių raumenų, širdies veiklą, stimuliuotų nervinius smegenų tinklus ir naujų sinapsių susidarymą, slopintų senatvinės dimensijos procesus, Alzheimerio simptomus ir kitas neurodegeneracines ligas. Šiomis technologijomis sieksime pagerinti ir psichinę senyvo amžiaus žmonių sveikatą, stiprinti jų imuninę sistemą, stimuliuoti antiuždegiminių ir antistresinių medžiagų išsiskyrimą organizme.
Mes ieškome metodų ir būdų, kaip sukurti „namines“ programas, pagal kurias būtų galima individualiai mankštintis namuose. Statistika rodo, jog besimankštinančių žmonių skaičius auga, todėl šiuo projektu sieksime padėti ir paaiškinti, kaip tai geriau atlikti. Tikimės, kad mums pavyks.
Dosjė
1982 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas, LSU), įgijo fizinio auklėjimo dėstytojo-trenerio kvalifikaciją.
1988 m. Tartu universitete (Estija) apsigynė biologijos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją.
1999 m. apginta habilituoto daktaro disertacija „Žmogaus griaučių raumenų greitosios ir lėtosios adaptacijos savybės atliekant fizinius pratimus“ Kauno medicinos universitete (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, LSMU).
LKKA (dabar – Lietuvos sporto universitetas, LSU) profesorius nuo 2000 metų.
1992—1995 m.; 2001 – 2016 m. ėjo LSU Rektoriaus pareigas.
Nuo 2016 m. yra LSU Senato pirmininkas.
LSU Sporto mokslo ir inovacijų institute eina vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas.
Komentuoti: