Kiekvienas, kuris čionai atėjo, vienaip ar kitaip patyrė baisių vidinių mūšių, pralaimėjo daugel sykių, patyrė gausybę sužeidimų, kurie net per laiką sunkiai gyja... Bet vis dėlto – gyja... Visi čia esantys vienaip ar kitaip buvo prie mirties vartų. Ir tik jie gali atsakyti, kaip jiems pavyko ištrūkti, tą, paskutinę akimirką... Ir nė vienas nežino, kas nutiks rytoj, bet užtat žino, kad šiandien jie gyvi, kad šiandien jie yra, ir gali tarti: „Aš esu.“
 
Būtent taip vadinasi reintegracinė priklausomų žmonių bendruomenė, kurios įkūrėjai lygiai taip pat nuo priklausomybių kentėję žmonės. Ir būtent pralaimėtus karus su nenumaldomu troškimu vartoti svaigalus vadinu artėjimu prie baigties, kiekviena kova už nepriklausomybę daugeliui baigdavosi dar stipresne priklausomybe. Nes daugelis nesėkmingai bandydavo mesti tuos narkotikus, tą alkoholį, anuos lošimus savo valios pastangomis, niekaip neįsisąmonindami, kad posakis „aš esu“ turi prasmę tik tada, kai prisimeni jį visą – „Aš esu, nes esi tu.“
 
Turbūt kiekvienas turėjo tą kelią nueiti vienas, kol galėjo būti be kito, nužengti iki toliausių, atšiauriausių vienatvės, beprotybės kertelių, kad suprastų, nebėra pasirinkimo, visos kovos po vieną baigtos. Reikia ieškoti sąjungininko, prašyti...
Aplink stalą ratu sėda žmonės. Ir ne tik čia. Visam pasaulyje vienur ar kitur kasdien sėda žmonės. Jie jau baigė partizaninį pasipriešinimą, viešai sau ir kitam ištarę, kas jie tokie. Alkoholikas, narkomanas, lošėjas, priklausomas nuo vaistų... Ir tie žodžiai, kurie, atrodytų, gali mirtinai sužeisti jį ištariantį, tampa skydu ir atrama.
 
„Aš esu, todėl noriu išeiti iš šio mūšio lauko gyvas ir padėti kitam iš jo išeiti. Tesaugo mane Dievas...“
„Noriu būti kaip tas dangus. Blaivus. Vaiskus. Tikras. Gyvas.“
„Aš pralaimėjau viską, supratau, jog savo jėgomis nesugebėsiu. Pasidaviau tam, kad laimėčiau.“
Girdžiu ataidint mintis, kurios galbūt pasakomos kitur kitų žmonių ir kitais žodžiais, realizuojamos ne tik šioje bendruomenėje, bet ir kitose grupėse, susibūrimuose, susirinkimuose – tačiau bendra viena – troškimas išlikti. Ir ne šiaip išlikti, o išlikti blaivam. Ir dėlto stengtis su dėkingumu priimti visokeriopą pagalbą.
 
Iš tų, kurie turi daugiau patirties – dvasinės, psichologinės, medicininės, gyvenimiškosios. Kiekvienas čia esantis tiki, kad įmanoma ištrūkti – tik reikia pasitikėti ir tikėti. Tik reikia laiko. Po vieną akimirką. Po minutę. Po valandą. Po dieną. Daug laiko po nedaug. Ir randai sugis. Ir silpnybės taps stiprybėmis, skydu, kuriuo galbūt galėsi pridengti ne tik save, bet ir kitą. Nes jau esi užgrūdintas, jau žinai, koks trapus gyvenimas ir koks stiprus yra tas, kuris dovanoja tau grįžimą.
 
Ir kada nors, vėl susėdę prie šito paties stalo ratu, prisiminsime, kokie buvome laimingi tada. Pagalvosime, kas gal niekur ir nebuvome pasitraukę. Gal išties taip ir kalbėjomės, ir mums bekalbant nepastebimai praėjo laikas, o su juo – ir nemažai mūsiškių pasitraukė šešėlin...
Jų atminimas irgi mūsų nepriklausomybės garantas. Skydas. Kol prisimenam, ką reiškia priklausyti nuo pragaišties, esame nepriklausomi.
Aplink stalą ratu sėda žmonės.
Įsiminiau.
Niekada nepamiršiu.