„Man įdomios abi sritys. Tik, dirbdamas atstatomosios chirurgijos srityje, galiu turėti tokią operaciją, kokios daugiau gali ir nebepasitaikyti. Tai – įdomi kūryba, chirurginės patirties išbandymai“, – prisipažino vienas labiausiai patyrusių plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistų, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas Gediminas Rauba (63 m.).
„Yra tekę operuoti plaštaką iš viso be pirštų. Prie jos prisiuvau du kojos pirštus, kad pacientas galėtų bent ką nors suimti. Kartą po sprogimo metu patirtos traumos vaikino plaštakoje buvo likęs tik vienas, penktasis pirštas, bet puikiai pavyko persodinti du kojos pirštus“, - Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas Gediminas Rauba.
- Žiema, ne visada pabarstyti šaligtviai ir gatvės, slidu. Greičiausiai jau kasdien operuojate žmones po baisių traumų?
- Ne po baisių, o po įprastinių. Dažniausi – lūžiai. Stipinkaulių, kulkšnelių, riešų kaulų. Tokius neretai patiria pagyvenę žmones, nes krisdami atsiremia ranka ir riešai neatlaiko svorio.
Tačiau pastaruoju metu daugiausia teikiame būtinąją pagalbą, kai, taikant vietinę nejautrą, atstatomi kaulai, o po to gydoma gipsu. Po kurio laiko daromos kontrolinės rentgenogramos ir, jei prireikia, atliekamos operacijos, panaudojant šiuolaikines titanines plokšteles.
- Vasarą galite atsipūsti – operacijų kur kas mažiau nei žiemą?
- Gal atrodys keista, bet tikrai – ne. Žmonės – kaip skuzdėlės, daugiau dirba, daugiau ir traumų patiria. Jei anksčiau daugiausia traumų (nupjautų pirštų – red.) sukeldavo vadinamieji diskiniai pjūklai malkoms pjauti, pastaruoju metu atsirado kitas traumų įrankis – kampinis šlifuoklis. Ant jo visai ne pagal paskirtį užsidedamas diskas medžiui pjauti. Kadangi tų šlifuoklių apsukos – milžiniškos, tie diskai, užkliuvę už kokių nors nelygumų, skrieja nežmonišku greičiu. Yra tekę gelbėti žmones ir su perpjautais veidais, ir su pažeistomis šlaunimis, supjaustytomis kojomis ar nupjautais pirštais. Apie tai, kad taip dirbti ar ką nors meistrauti negalima, deja, žmonės pagalvoja tik po to, kai nusipjauna pirštus.
- Kokiais būdais prisiuvate arba atkuriate nupjautas galūnes?
- Svarbiausia – prisiūsti taip, kad išliktų galūnių funkcijos. Yra tekę operuoti plaštaką iš viso be pirštų. Prie jos prisiuvau du kojos pirštus, kad pacientas galėtų bent ką nors suimti. Kartą po sprogimo metu patirtos traumos vaikino plaštakoje buvo likęs tik vienas, penktasis pirštas, bet puikiai pavyko persodinti du kojos pirštus.
- Kaip jaučiasi žmonės, kai nupjaunate jiems po kelis kojos pirštus? Ar jie nepatiria dar papildomos traumos, ar nesunku vaikščioti?
- Vaikšto kuo puikiausiai. Netgi kojos nykštį nupjovus, kojai didelės žalos nepadaroma.
- Kokių naujovių jūsų darbe pastaruoju metu yra atsiradę?
- Pavyko įvaldyti vadinamąjį „lopų“ perkėlimą iš vienos vietos į kitą: kai odos gabale yra įtekanti arterija ir ištekanti vena, įmanoma perkelti jį kitur, išsaugant kraujagysles ir susiuvant jas. Taip odos „lopas“ prigyja kitoje kūno vietoje.
Ieškant tokių lopų, būtina gerai žinoti žmogaus anatomiją. „Lopai“ panaudojami, esant minkštųjų audinių defektams.
- Chirurgu dirbate jau daugiau nei trisdešimt metų, kuri chirurgijos sritis jums įdomesnė – plastinė-rekonstrukcinė ar šiuo metu itin populiari estetinė?
- Man įdomios abi sritys. Tik, dirbdamas atstatomosios chirurgijos srityje, galiu atlikti tokią operaciją, kokios daugiau gali ir nebepasitaikyti. Gali tekti vienos operacijos metu ir persodinti visą kompleklsą audinių, ir rekonstruoti galūnes. Tai – įdomi kūryba, chirurginės patirties išbandymai.
Kai praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje Lietuvoje buvo pradėtos estetinės chirurgijos operacijos, tarp chirurgų buvo laikomasi nerašytų įstatymų, kad panašios operacijos, pavyzdžiui, dailinti vokus –
„ne lygis“. O po kurio laiko ne vienas chirurgas išėjo dirbti į estetinės chirurgijos sritį.
- Kodėl jūs pasirinkote plastinę-rekontrukcinę chirurgiją?
- Po studijų dirbau provincijoje ir kartą, vienos išvykos į Kaukazo kalnus metu, kolega papasakojo, kad jį į komandą tuometinėje Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje pakvietė dirbti Kęstutis Vitkus. Bet kolega atsisakė ir pasiūlė man. Aš sutikau ir daugiau kaip trisdešimt metų tebedirbu šioje srityje – iš pradžių su Kęstučiu Vitkumi, o dabar - Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje.
-
Ar dažnai po traumų tenka gelbėti sportininkus?
- Neretai. Ir dabar mūsų skyriuje guli vienas bušido sportininkas su sulaužytu delnakauliu. Esu gelbėjęs vieną apsaugininką, kuris, nors ir būdamas stambus vyriškis, turi smulkius kaulus, todėl iš karto buvo susilaužęs abu delnikaulius. Yra tekę operuoti ir ne vieną krepšininką, bet nenorėčiau dabar minėti jų pavardžių.
-
Nemažai buvo kalbėta ir rašyta, kad jūs nustatėte tikrąją rašytojos Jurgos Ivanauskaitės ligos diagnozę. Ką onkologinė liga turėjo bendro su traumatologija?
- Su traumatologija – nieko bendro. Kadangi operuoju užspaustus periferinius riešo, alkūnių, kojų nervus, šviesios atminties Jurga atvyko pas mane, nes ją kankino baisūs kojos skausmai.
Jurgai iš pradžių buvo nustatyta kojos šeivinio nervo klinika, dėl to „krisdavo“ pėda. Tačiau atlikęs operciją, jokių nervo pažeidimų neradau, o aptikau auglį. Gaila, bet jis buvo itin piktas ir jau išsisėjęs. Nepadėjo Jurgai net tai, kad ji dar kartą buvo operuota Švedijoje.
-
Jūsų darbo krūviai – nemenki. Kaip atsigaunate, kur ilsitės?
- Kartais operacijos užtrunka ir penkias valandas, bet, jei operuoju pro mikroskopą, galiu prisėsti. Jei įmanoma, operacijos metu padarom ir šiokią tokią pertrauką. Bet – nieko, dar ištveriu net pačias sudėtingiausias operacijas. O geriausias poilsis man – kelionėse, sodyboje, miške, medžioklėje.
-
Esate azartiškas medžiotojas?
- Ne toks, kaip anksčiau, bet – pakankamai azartiškas. Tik gaila, kad Lietuvoje medžiotojai dažnai vertinami neigiamai. O juk kaip ir kokios nors specialybės medžioklės reikia mokytis visą gyvenimą. Būtina studijuoti žvėrių elgseną, ilgą laiką praleisti žvalgyboje, tyrinėti, kas vyksta miške, kad ir žiemą, kad ir tokiu oru kaip dabar. Rūke, tyloje gali daugiau ir išgirsti, ir pamatyti.
Dosjė
1979 m. baigė Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (tuometinis Kauno medicinos institutas).
1979-1990 m. atliko internatūrą Vilniaus m. klinikinėje ligoninėje, dirbo Elektrėnų ligoninėje, Vilniaus Raudonojo Kryžiaus Mikrochirurgijos centre. Nuo 1991 m. dirba Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (tuometinė Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė).
Stažavosi ir dalyvavo moksliniuose renginiuose Rusijoje, Vengrijoje, Čekijoje, JAV, Prancūzijoje, Latvijoje, Lietuvoje. Nuo pat įsikūrimo yra Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos, Lietuvos plaštakos chirurgijos ir reabilitacijos draugijų narys.
1989 m. gydytojui už pasiekimus mikrochirurgijos srityje buvo paskirta Lietuvos Respublikos valstybinė premija.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: