„Jaučiu, kaip po operacijos pasikeitė mano gyvenimas. Gatvėje sutikus pažįstamus, smagu užkalbinti, pabendrauti. Anksčiau būdavo, kad linkteli galva ir praeini. Bijai užkalbinti, nes žinai, kad nieko negirdėsi. Nuolat turi prašyti, kad pašnekovas garsiau kalbėtų“, - pasakoja moteris, kuriai dėl otosklerozės buvo atlikta ausies operacija.
„Laikui bėgant, mane supantys žmonės pastebėjo, kad netiksliai atsakau į jų užduodamus klausimus, neišgirstu tikslios informacijos. Tada supratau, kad silpsta mano klausa“, -pasakoja Aušra Tomkienė.
„Maždaug prieš ketverius metus pradėjau girdėti pašalinius garsus: ūžesį, šlamėjimą, cypimą. Bet per daug nesureikšminau, galvojau, kad tai yra laikina.
Laikui bėgant, mane supantys žmonės pastebėjo, kad netiksliai atsakau į jų užduodamus klausimus, neišgirstu tikslios informacijos. Tada supratau, kad silpsta klausa. Kreipiausi į savo rajono poliklinikos gydytoją. Mane apžiūrėjo ir pasakė, kad tai ne sieros kamščiai ausyse, kaip buvau įsitikinusi, o kažkas sudėtingiau“, - prisimena Kaišiadoryse gyvenanti Aušra Tomkienė.
Perskaičiusi atsiliepimus internete, moters dėmesį patraukė LSMU ligoninės Kauno klinikų otorinolaringologas Giedrius Gylys. „Gydytojas, kaip savo srities specialistas, man aiškiai pasakė: tai yra otosklerozė ir be operacijos nieko kito nelieka. Atvykau į operaciją su didžiausiomis baimėmis, prisiskaičiau internete, kad būna visokių pasekmių, ir nepasiseka, ir pasireiškia įvairios komplikacijos. Dažniausiai žmonės rašo, kas jiems nutinka blogiausia...“
45-erių moteris džiaugiasi, kad operacija praėjo sklandžiai, be jokių komplikacijų.
„Iš karto girdėti nepradėjau, nes ausyje buvo tvarsčiai. Kadangi nieko neskaudėjo, nejaučiau jokių pašalinių trukdžių, mane gana greitai išleido į namus.
Tada, kai man nuėmė tvarsčius, išgirdau, kaip kalba gydytojas...
taip aiškiai. O, kai grįžau namo ir nuėjau į virtuvę, girdžiu, kaip televizorius tyliai „kalba“, ir šaldytuvas ūžia, ir arbatinukas šnypščia. Tokių garsų prieš operaciją jau beveik negirdėjau.
Problemos su klausa man jau trukdė bendrauti su žmonėmis.
Kai tyliau kalbama, negalėdavau susikalbėti su aplinkiniais, ne viską išgirsdavau. Pats žmogus neįsivaizduoji, kad kažko negirdi, atrodo, lyg aš viską girdžiu, bet kiti manęs nesupranta“, - pasakoja moteris.
Ji neįsivaizduoja, dėl kokių priežasčių galėjo išsivystyti klausos liga. „Nei darbas negalėjo pakenkti, nes esu draudimo specialistė, nei giminėje buvusi kažkokia paveldima liga. Esu prisiskaičiusi, kad kartais tokių problemų iškyla po sudėtingesnio gimdymo. Kaip tik su mažąja buvo sunkiau, nes ji gimė šiek tiek pridususi ir didelė – svėrė keturis su puse kilogramo. Galbūt tai turėjo įtakos? Nes po to metams bėgant, cypimas, ūžimas ir atsirado ausyse“, - spėja moteris.
Interviu
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos gydytojas otorinolaringologas Giedrius Gylys:
- Kokios būklės pacientė iš Kaišiadorių pateko į jūsų rankas – visiškai ar iš dalies negirdėdama?
- Pacientė negirdėjo, kaip veikia šaldytuvas, negirdėjo kaip važiuoja mašina, negirdėjo tokiu pat garsu televizoriaus arba radijo kaip kiti, negalėjo susikalbėti mobiliuoju telefonu. Klausos problemos tęsėsi ne vienerius metus, ir pacientė kreipėsi į mus.
Buvo nustatyta otosklerozė, kurią iš principo galima išoperuoti arba pritaikyti klausos aparatą.
Mes atlikome vienos ausies operaciją (kitą ausį operuosime po pusmečio) ir džiaugiamės puikiais rezultatais.
Stebėsime, kaip liga vystysis: jeigu liga nesustos, pacientei gali prireikti klausos aparato.
- Ar otosklerozė dažnai pasitaiko tarp Lietuvos gyventojų?
- Statistiškai Lietuvoje per metus turėtų būti apie du šimtai, du šimtai penkiasdešimt naujų otosklerozės atvejų. Priežastys iki šiol tiksliai nėra žinomos,
bet dažniau suserga moterys nei vyrai. Dažniausiai tai būna paveldima. Bet minėtos pacientės ligos istorijoje nebuvo nieko, kas sąlygotų arba leistų mums įtarti paveldimas ligas.
- Kokias pasekmes gali sukelti ši liga? Turbūt iš pradžių pacientas net nesuvokia, kad turi problemų su klausa?
- Taip, iš pradžių artimieji sako, kad jis nenori girdėti, paskui –
kad nesupranta. Taip tęsiasi, kol kažkas jį nuveda pas gydytoją. Tokiam asmeniui gresia socialinė izoliacija. Kurį laiką žmogus visiškai neapkursta, bet vis labiau negirdi, o žmonės jį laiko kvailu.
- Ar tai yra vyresnių žmonių problema?
- Dažniausiai tai yra suaugusių žmonių liga, tačiau mažiausias pacientas, kurį man teko operuoti, buvo dvylikos metų.
Literatūroje rašoma, kad jauniausias pacientas buvo šešerių.
Ligos esmė tokia: prie ausies sraigės, kuri turi gražią kompaktinę struktūrą, tvirtinasi klausos kauliukai.
Kai jos struktūra dėl uždegimo pradeda keistis, ji tampa spongiozinė ir nebejuda klausos kauliukai. Ląstelės sveikos, o garso jos negauna. Variantai yra keli: arba operacija, arba klausos aparatas.
Jei pasitaiko retesnė ligos forma, kada pažeidžiamos ir pačios klausos ląstelės, tada galima kochlearinė implantacija.
Tokias ligas Lietuvoje pradėta operuoti 1962 metų gruodžio mėnesį mūsų klinikoje. Dabar kochlearinę implantaciją, esant šiai ligai, pritaikėme pakankamai neseniai – prieš trejus metus pacientei įvedėme implantą, bet tai yra retenybė.
Dažniausiai pakanka klausos kauliukų protezavimo operacijos, kad žmogus vėl gerai girdėtų.
- Kaip galima šiai ligai užkirsti kelią? Kokie požymiai „išduoda“ esant otosklerozę?
- Nėra būdų užkirsti kelią, nes ši liga yra neprognozuojama.
Atliekamas elementarus klausos tyrimas. Ši liga turi tikslius požymius, ir gana lengvai ją galima diagnozuoti. Anksčiau atlikus klausos tyrimą, galima įtarti esant šią ligą ir apsaugoti pacientą nuo apkurtimo.
Žmogus pats pajunta, kada nesusikalba telefonu, artimieji atkreipia dėmesį, kas jis vis perklausia, pastebi, kad ankstesni įpročiai tapo kitokiais, kai sėdėjo suole ar auditorijos gale, dabar sėda į priekį ir žiūri tiesiai į akis, skaito iš lūpų.
Šios ligos vienas iš požymių yra progresuojantis ūžesys.
Apie 70 milijonų žmonių Europoje tyloje girdi ūžesį, nors turėtų būti visiška tyla. Tai turbūt yra mūsų gyvenimo būdo, įtampos, per didelio triukšmo pasekmė.
- Ir pabaigai – kokia situacija su lietuvių klausa? Taip pamėgti ausinukai galbūt jau padarė juodą darbą?
- Ausinukai yra tik aisbergo viršūnė. Iš principo situacija yra prasta. Vienas iš tokių požymių –
klausos aparatų skvarba visuomenėje. Sakykime, Lietuvoje oficialiai su nemokamais išduodamais klausos aparatais skvarba visuomenėje yra 0,45 procento, remiantis 2005–2006 metų duomenimis. Nemanau, kad per tą laiką situacija stipriai pasikeitė. Danijoje tuo pat metu klausos aparatų skvarba yra aštuoni procentai. Aš netikiu, kad Danijoje žmonių, turinčių klausos pažeidimus, yra daugiau. Iš principo yra daugiau Lietuvoje, nes traktoriai „Belarus“ padarė savo darbą ir jų „puskačiai“ (variklio paleidėjas – red. past.) ne vienam „išplėšė“ ausis. Cypimą girdi labai daug žmonių, o klausos aparatų skvarba yra maža. Lietuvoje, bendrai paėmus, žmonių, kurie serga lėtiniu otitu, irgi daug. Nes dažniausiai, kai ausis pūliuoja, jos neskauda, o kai neskauda, pas daktarą eiti nereikia. Ateina tada, kai jau visai nebegirdi.
O su klausos aparatais yra tokia situacija: pas mus nešioti akinius yra mada, ir net gražu, o klausos aparatus – gėda. Nepastebėjote, kad visuomenėje egzistuoja itin neigiamas požiūris į klausos aparatus?
Komentuoti: