„Šiemet per Oskarų teikimo ceremoniją, viena aktorė sakė, kad gavus tokį apdovanojimą gyvenimas pailgėja penkeriais metais. Vadinasi ir mano gyvenimas pailgėjo... Gavau „Oskarą“ už viso gyvenimo nuopelnus“, - juokiasi buvusi ilgametė Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja slaugai Onutė Mitalienė, konkurso „Metų vadovas2014“ laureatė.
„Kaip dažnai sakau, man tai nebuvo darbas, veikiau maloni tarnystė kenčiančiam žmogui. Noras, kuo galiu padėti“, - sako buvusi ilgametė Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja slaugai Onutė Mitalienė, konkurso „Metų vadovas 2014“ laureatė.
Apie pasirinkimus
„Kodėl pasirinkau slaugytojos profesiją? Atsakymo neturiu... Šeimoje medikų nebuvo, o kuo mane patraukė ši specialybė net nežinau. Labai patiko mokytis. Tiesa, sprendimu važiuoti į Klaipėdą nustebinau ne vieną. Buvo klausiančių: „Na, ką gi tu ten veiksi? Ką čia sugalvojai?“ Bet per visus penkiasdešimt ketverius darbo metus nė karto nekilo mintis keisti profesiją. Kaip dažnai sakau, man tai nebuvo darbas, veikiau maloni tarnystė kenčiančiam žmogui“, - apie apsisprendimus pasakoja Onutė Mitalienė, pacientų dažnai vadinama slaugos angelu.
Tiesa, moteris pripažįsta, kad profesija - ne pati lengviausia. Vien to, kad esi tiesiog geras žmogus, neužtenka. Reikia nemažai organizacinių gabumų, profesinių įgūdžių ir sugebėti susitarti pačiam su savimi. „Nepamirškime, kad yra gydytojų hierarchija, turi išmokti ir prie jų derintis. Kaip ir prie pacientų, su kuriais visuomet turi būti malonus, švelnus, atidus. Privalai šimtu procentu pasitikėti savimi. Kolegėms sakydavau, kad reikia dirbti taip, jog pacientai tavęs lauktų. Kai man būdavo sunku, visuomet eidavau pas pacientus į palatas. Nusiraminti. Pakalbėdavome, galvytę paglostydavau ir man ant širdies geriau, ramiau, ir pacientas jaučiasi nepamirštas. Man tai teikdavo paguodą, nusiraminimą. Per darbo metus neturėjau nė vieno konflikto nei su ligoniais, nei su jų artimaisiais. Nuolat kartodavau, kad pacientas visuomet teisus“, - pasakoja Onutė.
Apie šypseną
Į klausimą, ar sunku slaugytojoms buvo išsikovoti vietą po saulę ir įrodyti gydytojams, kad be jų pagalbos jiems vargu ar pavyks pasiekti gerų rezultatų, Onutė atsako skardžiu juoku. „Žinote, negaliu pasakyti, kad buvo labai sunku. Jie matydavo, kaip dirbame, ką darome ir nori nenori turėjo pripažinti... Žinoma, ir aš nepraleisdavau progos jiems priminti, tiesa, tuoj pat išgirsdavau: „Oi, Onute, jau net nebesakyk, visi žinome, kad slauga - pati svarbiausia.“ Su visa pagarba jiems ir sunkiam jų darbui, užsibrėžiau misiją padaryti taip, kad gydytojams nereikėtų sukti galvos dėl slaugytojų. Žinojau visų pacientų diagnozes, tyrimų rezultatus, atliktas operacijas. Pradėjus pacientą operuoti, ypač dėl vėžio, eidavau į operacinę pažiūrėti, ar dar yra galimybių žmogui padėti. Prieš išeidama namo, vizituodavau visą skyrių, stebėdavau tvarką, atsisveikindavau su pacientais ir sesutėmis, pasidomėjusi, ar joms užteks visų vaistų ir priemonių. Pacientai sakydavo: „Tik tu ateik į palatą ir mes pasveiksime.“ Mūsų šypsena, nuo kurios daug kas atpratęs, dažniau padeda negu vaistai. Chirurgai mane vadino slaugymo profesore. Visada buvau, esu ir būsiu ištikima profesijai ir žmogui, kuriam buvo, yra ir bus reikalinga mano pagalba. Svarbu nepraleisti nė vienos smulkmenos, jų medicinoje negali būti“, - sako O.Mitalienė.
Apie pasimatuojamus batus
Pasmalsavus, kaip slaugytoja vertina dabartinį jaunimą, besirenkantį šią specialybę, ir netylančias kalbas apie per mažus atlyginimus, didelius krūvius ir darbo nevertinimą, Onutė akimirkai prityla. „Turiu porą žodžių jaunimo nenaudai... Vertinant jų žinias, jie pasiruošę gerai, bet... Pasigendu iš jų empatijos ir supratimo sergančio žmogaus atžvilgiu. Suprantu, kad šiuolaikinis jaunimas kitoks, bet visuomet norisi priminti apie pakantumą sergančiajam. Slaugytojų darbas sunkus, bet ligonio situacija yra kur kas sudėtingesnė nei mediko. Vieni laukia, kol jiems bus patvirtinta diagnozė, kiti jau ją žinodami bando susitaikyti. Tokiomis akimirkomis išgyveni siaubingą įtampą. Natūralu, kad žmogus piktas, susinervavęs. Puikiai tai suprantu. Prisimenu, kokį stresą išgyvenome, kai mano vyrui buvo diagnozuotas skrandžio vėžys. Tokiose situacijose žmogus yra tiesiog nevaldomas ir jį reikia suprasti, jo artimuosius paguosti palaikyti. Tik nesupraskite neteisingai. Nesakau, kad turime visi kartu susikibę lieti ašaras... Tikrai ne... Tiesiog artimieji, kaskart užsukę aplankyti mylimo žmogaus turi jaustis saugūs. O čia jau slaugytojų užduotis. Pakalbėti, kaip sekėsi ligoniui per dieną, valgė nevalgė ar ramiai miegojo ir panašiai. Smulkmenos, bet jos be galo svarbios. Man labai patiko vienos profesorės pasakyta mintis apie svetimo bato pasimatavimą. Turi suprasti žmogaus problemą, įsijausit į ją. „Pasimatuoti“ jo nelaimę ir pabandyti ją spręsti kartu. Priešingu atveju, bus labai sunku tiek tau pačiam, tiek ir pacientui“, - įsitikinusi O.Mitalienė.
Apie pagarbą profesijai
Onutė neneigia, kad darbas sunkus, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tačiau pasirinkus tokią profesiją, slaugytojos įsitikinimu, atlyginimas nėra pats svarbiausias. „Atvirai kalbant, iš pačių slaugytojų pasigendu susivienijimo, keliant joms aktualias problemas. Kartais atrodo, kad jos viena kitai bando įkasti vietoje to, kad kalbėtų vienu balsu. Žvelgiant iš šono, susidaro įspūdis, kad ne visos ir pačios gerbia darbą, kaip galima norėti, kad jį gerbtų kiti? Visą gyvenimą stengiausi tiek svetur pamatytas naujoves, tiek konferencijose pateiktus gerus pavyzdžius pritaikyti ligoninėje. Ir ne tik pakalbėti, kaip būtų gerai, bet ir imtis veiksmų. Buvo konkretūs atvejai, kurie paskatino kovoti dėl permainų. Pamenu, avarijoje buvo sunkiai sužeistas mūsų slaugytojos vyras. Jis be sąmonės gulėjo kito miesto reanimacijos skyriuje, tačiau ji būti šalia negalėjo. Jai nebuvo leista net atsisveikinti... Tada prisiekiau – pas mus reanimacijoje ligoniai bus lankomi. Su Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju V.Janušoniu tada buvome pirmieji Lietuvoje, kurie tai pasiekėme. Su naujagimiais buvo tas pats: kodėl jie turėtų būti atskirai nuo mamų, kodėl jais nuo pat pirmųjų akimirkų negalėtų džiaugtis jų tėčiai? Dar turėjau mintį, beje, nusižiūrėtą Švedijoje, kad ligoninėje pacientai galėtų rinktis, ko norės pietums. Oi, minčių buvo daug, bet nė viena jų nebuvo iš piršto laužta“, - pasakoja O.Mitalienė.
Apie gražiausią turtą
„Namo niekuomet nepareidavau liūdna. Net ir kai darbe būdavo velniškai sunku, pro namų duris įžengdavau visai kitokia. Namiškiams tai atrodė visiškai natūralu. Tiesa, kartą, jau nepamenu dėl ko, sūnus nustebęs paklausė: „Mama, kas nutiko, nesišypsai?“. Buvau pasižadėjusi pati sau, kad vos tik įžengus į namus pamirštu visas problemas, juk čia mano gražiausias ir brangiausias turtas, kurį labai saugau“, - prisipažįsta O.Mitalienė.
Tarp kitko:
Tai, kad Onutė Mitalienė labai mėgsta skaityti knygas ir mintinai gali cituoti ne vieną didį žmogų – ne naujiena, tačiau, kai prieš kelerius metus ėmė ir pati parašė knygą –nustebo daugelis.
„Tai – mano gyvenimo misijos ataskaita sau, žmonėms, kuriuos sutikau ir galėjau jiems padėti. Tai - brangiausi man žmonės: šviesaus atminimo vyras Algirdas, sūnus Algirdas, marti Kristina ir nuostabios vaikaitės Judita bei Kamilė. Tai ir mano bendradarbiai, bendraminčiai, draugai, bičiuliai, su kuriais kartu buvome ir džiaugsme, ir nelaimėje. Norėčiau apkabinti visus, kurie daugiau nei pusę amžiaus buvo šalia arba galėjo būti, bet Dievas turėjo kitų planų. Knyga gimė iš meilės jiems“, - sako O.Mitalienė.
Komentuoti: