Neseniai sukako metai, kai mirė garsus britų ir pasaulio neurologas ir neuropsichologas, knygų autorius Oliveris Sakas (1933-2015). Pateikiame paskutinį jo straipsnį, spaudoje pasirodžiusį likus pusmečiui iki mirties.
„Negaliu apsimesti, kad nebijau. Tačiau pagrindinis mano jausmas – dėkingumas. Buvau protingas padaras, mąstantis šios planetos gyvūnas, ir tai buvo neįtikėtina privilegija ir smagus nuotykis“, - likus pusmečiui iki mirties rašė garsus neurologas ir neuropsichologas Oliveris Sakas.
Prieš mėnesį atrodė, kad mano sveikata gera, netgi stipri. Man 81-eri. Bet mano sėkmė dar nesibaigė. Prieš kelias savaites sužinojau, kad mano kepenyse – daugybė metastazių. O apie tai, kad akyje susiformavo itin retas navikas, gydytojai man pranešė prieš devynerius metus. Po auglio pašalinimo operacijos apakau viena akimi. Tikimybė, kad akies auglys metastazuos, buvo nedidelė. Deja, man nepasisekė.
Nors esu dėkingas už tuos devynerius sveikus ir produktyvius metus, šiandien su mirtimi esu akis į akį. Vėžys pasiglemžė jau trečdalį mano kepenų, ir nors jį galima pristabdyti, nugalėti jau nebe.
Turiu suvokti, kaip nugyventi man likusius mėnesius. Privalau juos išgyventi turtingai, giliai ir produktyviai. Tam mane įkvepia mėgstamas filosofas Deividas Hjumas, kuris būdamas 65-erių ir sužinojęs, kad serga neapgydoma liga, parašė trumpą biografiją. Jam prireikė vos vienos 1776 metų dienos. Autobiografiją filosofas pavadino „Mano gyvenimas“.
„Dėl ligos aš kentėjau labai mažai. Įdomu tai, kad nepaisant organizmo išsekimo, vidinė ramybė manęs neapleido nė minutei, - rašė D.Hjumas. – Aš išsaugojau aistrą mokslui, gyvo bendravimo norą.“
Man pasisekė, kad nugyvenau 80 metų, penkiolika daugiau nei D.Hjumas. Ir visi tie penkiolika metų buvo turtingi darbų ir meilės. Per šį laikotarpį aš išleidau 5 knygas ir parašiau autobiografiją (ji keliais puslapiais ilgesnė nei D.Hjumo), kuri turėtų pasirodyti šių metų (2015 m. – vert. past.) pavasarį. Beveik baigiau parašyti ir dar kelias knygas.
„Aš, - tęsia D.Hjumas, - pasižymėjau romiu ir linksmu būdu, savitvarda, atvirumu, nemokėjimu ilgai pykti, ir mokėjimu nepasiduoti aistroms.“
Čia jau aš skiriuosi nuo filosofo. Nors mėgavausi bičiuliškais ir draugiškais santykiai, neturiu realių priešų, negaliu savęs vadinti romiu žmogumi. Priešingai, esu karingas, mane dažnai užvaldo žiauraus entuziazmo priepuoliai visose veiklos srityse.
Ir vis dėlto viena D.Hjumo esė eilutė man atrodo visiškai teisinga: „Sunku būti labiau prisirišusiam prie gyvenimo nei aš dabar.“
Per kelias paskutines dienas peržvelgiau savo gyvenimą lyg iš viršaus, it landšaftą, ir dar giliau įsisąmoninau visas jo dalis. Tai nereiškia, jog mano gyvenimas baigtas. Priešingai, jaučiuosi kaip niekad gyvybingas, noriu ir tikiu, kad per man likusį laiką spėsiu atsisveikinti su tais, kuriuos myliu. Dar ką nors parašysiu, pakeliausiu. Jeigu užteks jėgų, sieksiu naujo suvokimo lygio.
Žinau, kad tai pareikalaus įžūlumo, aiškumo ir kalbos tiesmukumo. Turėsiu su pasauliu išsiaiškinti santykius. Tačiau dar liks laiko ir linksmybėms, gal net kokiai kvailystei. Neįtikėtina, bet jaučiu perspektyvą. Nebėra laiko nereikšmingiems dalykams. Turiu susikoncentruoti ties darbu ir draugais. Daugiau nebežiūrėsiu vakarinių žinių, daugiau nebesidomėsiu politika ar ginčais apie globalinį atšilimą.
Tai ne abejingumas, o ryšio nebuvimas: man ir toliau svarbi Artimųjų Rytų situacija, globalinis atšilimas bei didėjantys nelygybės mastai. Bet tai jau ne mano reikalai – šie dalykai priklauso ateičiai. Žaviuosi jaunais gabiais žmonėmis, netgi tais, kurie man atliko biopsiją ir paskelbė nuosprendį. Jaučiu – ateitis jų rankose.
Pastaruosius dešimt metų vis jautriau reagavau į bendramečių mirtis. Mano karta baigiasi, todėl kiekviena netektis man atrodė griūtimi, atimančia ir dalį manęs. Tokių kaip mes daugiau nebus. Mirusiųjų niekas nepakeis. Jie palieka ertmes, kurių neįmanoma užpildyti, todėl, kad kiekvieno žmogaus likimas – ir genetinis, ir neuronų – tapti unikaliu individu, rasti savo kelią, gyventi savo gyvenimą, ir mirti sava mirtimi.
Negaliu apsimesti, kad nebijau. Tačiau pagrindinis mano jausmas – dėkingumas. Mylėjau ir buvau mylimas. Skaičiau, keliavau, mąsčiau ir rašiau. Bendravau su pasauliu kaip rašytojas su skaitytojais.
O svarbiausia buvau protingas padaras, mąstantis šios planetos gyvūnas, ir tai buvo neįtikėtina privilegija ir smagus nuotykis.
Komentuoti: