„Duokite atsigerti visiems neįgaliesiems, kurie patys negali paprašyti ar paimti į rankas puodelio“, - tokius žodžius ištarė neįgalų sūnų Joną Kajų atsiimdama Audronė Šatūnienė, nusivylusi trumpalaikės globos centro suteiktomis paslaugomis. Savo ruožtu Valakampių socialinių paslaugų namų Trumpalaikės globos centro darbuotojai dievagojasi, jog sunkią negalią turinčio asmens priežiūra buvo atlikta nepriekaištingai.
Neteko dvylikos kilogramų
Pavilnyje gyvenanti Šatūnų šeima prieš pat Šv.Kalėdas sulaukė visai ne šventiško pasveikinimo: „Iš Valakampių socialinių paslaugų namų gavome įspėjimą dėl įsiskolinimo už socialinės globos paslaugas nuo spalio 22 iki 30 dienos, nors esame labai nusivylę mums suteiktomis paslaugomis. Už aštuonias dienas turime sumokėti beveik keturis šimtus litų“, - piktinosi teisininkė A.Šatūnienė.
Sunkią negalią turintį sūnų tėvai patikėjo socialinės globos centrui, įsikūrusiam A.Kojelavičiaus gatvėje.
„Pirmą įspūdį centro darbuotojai paliko neblogą. Pavasarį šioje įstaigoje Joną buvome palikę dvylikai dienų. Visą laiką baiminamės, kad Lietuvoje į neįgalius vaikus, kurie nesugeba už save pakovoti, nekalba, nevaikšto, negali pasiskųsti, bus žiūrima atmestinai“, - kalbėjo Jono Kajaus mama.
Grįžusi iš kelionės A.Šatūnienė pirmu taikiniu atvyko pasiimti sūnaus: „Žiūriu, jis guli lovoje, aprengtas sportiniais drabužiais, užklotas antklode. Jo burna pravira, ant liežuvio matėsi balti sutrupintų vaistų milteliai, kurie nebuvo sugirdyti arbata.
Šalia stovėjo arbatos puodelis, tačiau jis buvo kaupinas ir šaltas. Sūnus sunkiai kvėpavo, atrodė išsekęs, suglebęs, jo veidas papilkėjęs, skruostikauliai sukritę. Jis visą laiką džiaugiasi mus pamatęs, o šįkart žiūrėjo visiškai abejingu žvilgsniu. Aš labai išsigandau.
Centro darbuotojų paklausiau, ar buvo iškviestas gydytojas.
Man atsakė, jog gydytojo nebuvo, bet sūnui paskirti antibiotikai, pasikonsultavus su gydytoju telefonu“, - atmestinu požiūriu stebėjosi A.Šatūnienė, įtarusi, jog 25-erių sūnui gali būti plaučių uždegimas.
Tą dieną moteris iš Centro poliklinikos išsikvietė budinčią gydytoją, buvo atliktas skubus kraujo tyrimas.
„Namuose Jonui iš karto daviau gerti, nes jis atrodė ištroškęs, lūpos išsausėjusios, liežuvis išdžiūvęs ir pabalęs, sunkiai kvėpavo.
Jis gėrė labai godžiai. Mačiau, kaip sulig kiekvienu puodeliu jam darėsi lengviau.
Kitą dieną buvo gauti kraujo tyrimo rezultatai: man pranešė, kad jokios infekcijos nėra, uždegimo irgi, tačiau skysčių trūkumas organizme viršija nustatytą normą. Atsigavusi po patirto streso, apžiūrėjau sūnų ir pamačiau, kad jis siaubingai sulysęs. Tuomet atnešiau svarstykles ir jį pasvėriau: žiūriu, nukrito dešimt dvylika kilogramų“, - susijaudinusi kalbėjo A.Šatūnienė.
Akistata su biudžetinės įstaigos Valakampių socialinių paslaugų namų darbuotojais buvo itin nemaloni.
„Tikrai buvau įsiaudrinusi ir mano emocijos liejosi per kraštus: sakiau, jūs nukamavote mano bejėgį vaiką. Jis labai kantrus berniukas: neverks, kentės iki paskutiniųjų. Užuot bandę spręsti problemą, kodėl taip atsitiko ir kas dėl to kaltas, jie iš karto pradėjo viską neigti: mes jam davėme tiek, kiek priklauso, jis viską valgė.
Paskui viena darbuotoja sako: o kodėl aš jam turiu duoti, jeigu jis nenori ir suspaudžia lūpas? Aš ir klausiu: o kaip jūs suprantate, kad jis nenori?
Vadinasi, centro darbuotojams trūksta įgūdžių dirbant su tokią negalią (cerebrinis paralyžius – red. past.) turinčiais žmonėmis.
Suprantu, kad žmogus gali susirgti, bet kai nustatomas skysčių trūkumas, dehidratacija, nuo to kyla temperatūra, krenta svoris... Būtume dar porą dienų vėliau atvažiavę, galbūt vaikas jau reanimacijoje būtų gulėjęs“, – apie blogiausią pagalvoja Jono Kajaus mama.
Darbuotojų sąžinės reikalas
„Nesame nusiteikę prieš centro darbuotojus, - sako A.Šatūnienė, parašiusi skundą minėtos įstaigos direktorei, taip pat Vilniaus miesto savivaldybei. - Suprantu, kad darbe gali pasitaikyti klaidų. Bet jiems palinkėčiau daugiau atsakomybės.
Man reikia, kad jie atliktų tai, kas priklauso: laiku pakeistų sauskelnes, duotų jam atsigerti, sumaitintų sutrintą maistą – sunku jį sumaitinti, tai reikalauja didžiulių pastangų: mes sumaitiname per pusvalandį, dvidešimt minučių, jiems galbūt reikia dvigubai daugiau laiko dėl įgūdžių stokos. Manau, kad tai yra kiekvieno darbuotojo sąžinės reikalas“.
Pasak A.Šatūnienės, ateityje ji bus priversta ir toliau naudosis šio centro teikiamomis paslaugomis: „Bet vis dėlto reikalausiu atsakingai žiūrėti į darbą. Prieš tai galbūt atliksime kraujo tyrimą. Esu mama vilkė, kuri už savo vilkiuką kovos iš visų jėgų“, - kalbėjo A.Šatūnienė.
Mini interviu
Minėtos įstaigos direktorė Danutė Leščinskienė su „Lietuvos sveikatos“ žurnalistais viena susitikti pabūgo, todėl pasikvietė pavaduotoją ir vedėją.
Direktorė Danutė Leščinskienė:
- Pirmiausia jis atvyko nebe pirmą kartą. Anksčiau viskas buvo gerai. Mama tikrai džiaugėsi ir paslaugų kokybe, ir darbuotojų kvalifikacija. Jam atvykus jau pirmadienį temperatūra buvo 37,4, antradienį jau trisdešimt aštuoni.
Vedėja Neringa Žalėnė:
- Jo šeimos gydytoja tuo metu nedirbo. Todėl buvo užfiksuotas gydytojos, kuri turėjo atvykti nuo dešimtos iki aštuonioliktos valandos, iškvietimas.
Bet pirmą valandą sulaukėme gydytojos Vilmos Kirvaitienės, kuri tuo metu budėjo, skambučio. Ji paklausė, kur mes esame, paprašė dar kartą nupasakoti ligos simptomus.
Paprašyta mūsų slaugytoja nuvyko į Centro polikliniką. Ten dar kartą diskutavo su gydytoja, kuri pervertė ligos istoriją ir paskyrė plataus veikimo antibiotiką.
Vizito metu gydytoja davė nurodymus, kad kylant aukštesnei negu 38,3 C temperatūrai, numušti karštį slopinančiais vaistais, o būklei nepagerėjus per dvi dienas kviesti gydytoją į namus.
Būtent po dviejų dienų iškvietėme gydytoją dar kartą, nes karščiavimas laikėsi – temperatūra nukrisdavo su karštį slopinančiais vaistais, bet vėl atsinaujindavo. Tą rytą iškvietėme gydytoją, tik aplankyti jis nebespėjo, nes atvyko mama.
- Sakykite, ar Jonas Kajus per „viešnagę“ jūsų centre gavo pakankamą kiekį skysčių?
Vedėja Neringa Žalėnė:
- Būtų sunku pasakyti. Jis ryja labai sunkiai, o mes, pagal medikų rekomendacijas, žinome, kad sergančiam žmogui reikia išgerti du litrus skysčių. Galiu pasakyti, kad jis neišgėrė to reikiamo kiekio, bet mes ir „Etno“ arbatą, ir „Gripolį“ girdėme šaukšteliu, lėtai, žingsnis po žingsnio – jis tikrai gėrė.
Mes drįstame pasiūlyti maitinimo būdą zondu: neteigiame, jog visiškai jo nebemaitinti natūraliu būdu, tačiau jam reikia energetinės maisto vertės, o „žaidimas šaukšteliu“ jį labai išvargina.
- Bet tai būtų žingsnis atgal... Kokia jūsų versija – kad Jonas Kajus galėjo susirgti prieš atvykdamas į jūsų centrą?
Direktorė Danutė Leščinskienė:
- Jie paprasčiausiai suserga – gali netikėtai pakilti temperatūra...
Vedėja Neringa Žalėnė:
- Aš mamos klausiau, ar tai negalėtų būti tas atvejis, kai jis, šeimoje tikrai labai mylimas vaikas, pradėjo jaudintis, supratęs, jog tėvai yra išvykę ir jis ne namuose.
Nors mama teigia, kad aplinkos pakeitimo faktorius negalėjo turėti įtakos. Tai sunku pasakyti, kodėl jis susirgo.
Nes tuo momentu, kai jis gyveno pas mus, dienos centre, kurį jis lanko ir į kurį važiavo, buvo daug sergančių Roto virusu...
- O nebuvo paprasčiau iškviesti greitąją pagalbą – tėvai jums būtų pasakę nuoširdų „ačiū“, kad jų vaiku rūpinatės kaip savuoju?
Vedėja Neringa Žalėnė:
- Žiūrėkite, iš spalio 29 dienos į 30-ąją buvo skambinta greitajai su mintimi, kad galbūt jį vežti į ligoninę, tačiau bekalbant jis užmigo. Ir temperatūra buvo nukritusi, nes jis gavo tabletę. Kaip ir slaugytoja pasakė: leiskime jam pamiegoti, žiūrėkime, kas bus toliau, mes juk vis tiek visą laiką esame prie jo. Jis nusnaudė iki ryto. O ryte jau kvietėme budinčią gydytoją.
Direktorės pavaduotoja Virginija Paulauskytė:
- Mes susirinkamą padarėme ir bandėme pasikalbėti, bet mama netikėjo nei vienu mūsų žodžiu ir kaltino mus, kad ir kilogramai nukrito, ir visa kita. Matote, mes tikrai mąstytume, jeigu kas nors būtų atsitikę, bet jis nepapuolė į reanimaciją, nebuvo išvežtas į ligoninę, jam net nebuvo plaučių uždegimo.
Bet vėlgi - mes pasiruošę jį priimti ir toliau bendradarbiauti.
Komentarai
Neįgaliųjų reikalų departamento laikinoji direktorė Jolanta Šliužienė:
- Šiuo atveju ką nors įrodyti būtų sudėtinga, todėl patarčiau suburti komisiją, kurią sudarytų medikai ir socialinio darbo specialistai. Reikia ieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko, jog bejėgiškos būklės žmogus buvo paliktas likimo valiai. Mamai patarčiau nenuleisti rankų, jog ateityje būtų išvengta panašių problemų.
Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Vilma Šilalienė:
- Buvo sudaryta komisija, kuri vyko į Valakampius apklausti įstaigos darbuotojų. Pateiktas raštiškas įstaigos vadovės paaiškinimas, žiūrėta ligonio kortelė. Nustatyta, jog tokio pavojaus, kaip mama įvardijo, tikrai nebuvo, nes kitą dieną vaikinas jau buvo dienos centre. Darbuotojai yra įspėti, kad kitu atveju, jeigu suserga ligonis, nedelsdami kviestų artimuosius, kad jie prisiimtų atsakomybę už sergantį žmogų. Žodinį įspėjimą gavo visi darbuotojai ir vadovė.
Komentuoti: