„Misijoje Sibiras“ dalyvavęs rezidentas: „Nesistengiu įsisprausti į rėmus“

Eimantas Šaulitis
2019-09-23
Mantas Jodinskas (25 m.) mano, kad į Kazachstaną išvyko tinkamiausiu metu. Nežinia, ar po metų dvejų būtų pakankamai laiko. „Nesinori nuvažiuoti, o grįžus pradingti. Reikia po misijos duoklę atiduoti“, – sako ortopediją ir traumatologiją pasirinkęs rezidentas. Vis giliau į medicinos vandenis pasineriantis jaunuolis teigia esąs nelinkęs užsibarikaduoti mediko kabinete, jis nori matyti, kas vyksta pasaulyje už ligoninės durų.
„Misijoje Sibiras“ dalyvavęs rezidentas: „Nesistengiu įsisprausti į rėmus“
„Turiu draugų, kurie šalia darbo rezidentūroje važiuoja budėti į Molėtų, Ukmergės, Trakų ligonines. Taigi, tie atstumai gana sąlyginiai. Gali likti vilnietis ir dirbti mažesniame mieste. Toliau už didmiesčių gyvenimas kiek ramesnis, daugiau gryno oro ir mažiau lėkimo, sėdėjimo eismo kamščiuose. Savi pliusai ir minusai“, - sako rezidentas Mantas Jodinskas.

- Septintoje klasėje išplėstomis akimis mokykloje klauseisi „Misijos Sibiras“ pristatymo. Kuo šis projektas sužavėjo tuomet, kaip motyvacija kito?
- Tuomet projektas patraukė nuotykio atmosfera. Iš ekspedicijos grįžę žmonės galėjo papasakoti lankęsi laukinėje gamtoje, atokiose vietose. Buvau susiformavęs romantinį ekspedicijos įvaizdį. Atrodė, kad nuvažiuoji į Sibiro platybes, žygiuoji, statai kryžius... Vėliau imi suprasti gilesnę to prasmę – pilietiško žingsnio, parodymo, kad nepamirštame praeities, todėl grįžtame į tas vietas ir stengiamės išsaugoti tiek fizinius reliktus, tiek pasakojimais puoselėti istorinę atmintį. Didelė misijos dalis – tai, kas daroma grįžus iš ekspedicijos: pristatymai mokyklose, bendruomenėse, susitikimai su tremtiniais ir politiniais kaliniais. Norisi, kad apie tai, kas buvo nuveikta, sužinotų žmonės.
 
- Į ekspediciją vyksta milžiniška atranka. Sulaukiama tūkstančio anketų, iš kurių į bandomąjį žygį pakviečiama mažiau nei šimtas dalyvių. Galiausiai atrenkama šešiolika. Kaip manai, kas tau padėjo praeiti atranką?
- Ne iš pirmo karto patekau. Dvejus metus prieš tai pildžiau anketą, bet į bandomąjį žygį pakviestas nebuvau. Na, anketa nėra tokia, kurią per penkiolika minučių prisėdęs gali užpildyti. Reikia pagalvoti, apmąstyti tam tikrus dalykus, motyvaciją. O bandomajame žygyje taip pat nėra reglamento, nestebi tavęs kruopščiai nustatytuose punktuose ir nesižymi, ar tu atitinki nustatytus kriterijus. Manau, tiesiog bendrai pažvelgia į tave kaip į žmogų, kaip elgiesi, sprendi problemas. Buvo ir komandinių užduočių. Nereiktų ir fizinio momento pamiršti. Tenka gi keliasdešimt kilometrų žygiuoti su kuprine, tačiau tai nėra svarbiausias aspektas. Faktas, kad tai nėra poilsinė kelionė - svarbu, kokie motyvai veda žmogų į ekspediciją. Ko gero, mano patekimą nemaža dalimi nulėmė tai, kad aš - medikas. Komandoje buvo paskirstyti vaidmenys. Buvo žmonės atsakingi už inventorių - pjūklus, kastuvus, kirvius; kiti rūpinosi maisto gamyba. Aš gi buvau atsakingas už vaistinėlę.

 
- Rezidentūros studijoms pasirinkai ortopediją ir traumatologiją. Kodėl ši sritis?
- Nuo pat pirmo kurso patiko chirurginiai dalykai. Tiek vasaros praktikų, tiek studijų metu linkau prie to. Grubiai mediciną galima suskirstyti į terapinę ir chirurginę. Anksti atmečiau terapinę kryptį, ji mažiau traukė. Kažkiek dėl to, kad smagu matyti darbo rezultatą. Žmogus patyrė traumą, ką nors nusilaužė ar nusitraukė. Kaip gydytojas padedi ir jis toliau gali vaikščioti. Tai teikia pasitenkinimą. O terapinėse srityse įspūdis toks, kad kartais gydai vaistais, apgydai, bet vis tiek ta liga lieka.
Kodėl konkrečiai ortopedija? Domėjausi ir pilvo chirurgija, praktikas atlikau. Bet nebuvau iki galo apsisprendęs, nebuvau rimčiau išbandęs ortopedijos ir traumatologijos srities. Pagalvojau gal patiks... Šeštame kurse turėjome vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos ciklą. Pas seminarą vedusį gydytoją rašiau ir baigiamąjį darbą. Tuomet internatūrą atlikau vaikų ir suaugusiųjų ortopedijos, traumatologijos skyriuose. Galų gale nutariau, kad čia norėtųsi specializuotis, dirbti. Be to, ortopedija ir traumatologija –plati sritis. Čia ir sporto traumos. Tai dalykai, kurie man artimi dūšiai.  
 
- Būtum linkęs apsistoti ties sporto traumomis?
- Domintų, tačiau dar ankstoka save susisiaurinti. Jau anksčiau mokantis taip buvo, kad kol nenueini ir savo rankomis nepačiupinėji, gali turėti vieną įsivaizdavimą, bet po to viskas kitaip susiklosto.
 
- Patriotiškumo vedinas nuvažiavai į Kazachstaną. O į rajono ligoninę galėtum išvažiuoti dirbti?
- Geras klausimas (juokiasi). Sunku pasakyti, kaip bus po rezidentūros. Išties norėčiau gyventi Vilniuje, dirbti čia. Bet jei nebūtų galimybės pasilikti, manau, nespjaučiau į rajonus. Viena vertus, ten gauni daugiau atsakomybės, tačiau rečiau dirbi su sunkesniais atvejais. Jie juk nukeliauja į didesnes ligonines. Turiu draugų, kurie šalia darbo rezidentūroje važiuoja budėti į Molėtų, Ukmergės, Trakų ligonines. Taigi, tie atstumai gana sąlyginiai. Gali likti vilnietis ir dirbti mažesniame mieste. Toliau už didmiesčių gyvenimas kiek ramesnis, daugiau gryno oro ir mažiau lėkimo, sėdėjimo eismo kamščiuose. Savi pliusai ir minusai. Tikrai nesakau, kad Vilnius ir Kaunas yra tik gerai, o visur kitur - blogai.

 
- Buvo kilę minčių apie rezidentūros studijas užsienyje?
- Buvo, kaip ir daugeliui. Ketvirtam kurse įtraukė vokiečių kalbos mokymosi banga. Tai buvo populiaru tarp medicinos studentų. Aš irgi papuoliau į tas gretas. Po kiek laiko stabtelėjau, apsidairiau ir pagalvojau: „Pala, ar aš iš tikrųjų taip noriu į Vokietiją, ar čia yra mano svajonių šalis?“ Ilgainiui pradėjau galvoti, kiek čia bendras plaukimas su srove ir kiek tai yra mano paties noras. Kas įdomu, kad po šešto kurso iš mūsų dviejų grupių, beveik trisdešimties žmonių, neišvažiavo niekas. Dauguma tų, kurie mokėsi kalbos, persigalvojo arba nuvažiavo ir suprato, kad tai - ne jiems. 
 
- Žvilgtelėjus į tai, kuo daliniesi socialiniuose tinkluose, įspūdis toks, kad tavo domėjimosi laukas veikiau humanitaro nei mediko.

- Mano veiklų ir interesų ratas visą laiką buvo platus. Niekada nesistengiau įsprausti savęs į rėmus. Kiti galbūt neria į savo sritį ir nieko kito aplinkui nemato. Nesinori užsidaryti nuo to, kas yra aplinkui, tad taip ir laviruoju.

 
Dosjė
2013-2019 -VU Medicinos fakultetas, medicina
2019 - dabar ortopedijos ir traumatologijos rezidentūra, Vilniaus universitetas
2019-04-04 už pranešimą „Comparison between Lars and Wexner scoring systems for evaluating late functional results in patients after anterior rectal excision due to lower rectal cancer“, skaitytą konferencijoje „VI international medical and pharmaceutical congress of students and young scientists“ gautas antro laipsnio diplomas, Černivciai, Ukraina.
2018 02 – 2019 06 Skaityti pranešimai tarptautinėse konferencijose Latvijoje, Ukrainoje, Lenkijoje


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Budinti vaistinė


    Ar nauji vaistai greičiau ateis į Lietuvą?

    Ar nauji vaistai greičiau ateis į Lietuvą?

    Nuo kitų metų ES startuos svarbus sveikatos politikos pokytis – jungtinis sveikatos technologijų vertinimas (STV). Ar tai bu...
    Vaistinių tinklas „Camelia“ neužleidžia lyderio pozicijų

    Vaistinių tinklas „Camelia“ neužleidžia lyderio pozicijų

    Jau 30 metų gyvuojantis lietuviško kapitalo vaistinių tinklas „Camelia“ lyderio pozicijų rinkoje neužleidžia ne...

    razinka


    Sveika šeima


    Šuo su breketais – nauja odontologų kasdienybė

    Sakoma, koks šeimininkas – toks ir šuo. Stebint prastus Lietuvos gyventojų dantų būklės rodiklius, augintinių burnos problemų komentuoti nebereikia. Veterinarijos gydytoja odontologė Ernesta Vercinskaitė-Pagojė sako, kad net 90 proc. šeimininkų augintinių burnos bėdų nepastebi ir pagalbos kreipiasi per vėla...

    Sveikatos horoskopas


    Lakpkričio 23-29 d.

    Avi­nas
    Šią sa­vai­tę šil­čiau ren­ki­tės ir ven­ki­te skers­vė­jų. Tre­čia­die­nį ga­li­te su­sap­nuo­ti pra­na­šiš­ką sap­ną. Šeš­ta­die­nis - tin­ka­ma die­na są­na­rių gy­dy­mui ir spe­cia­liems mankš­tos pra­ti­mams.

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    „Titaniko“ II ateitis: fiasko ar bravo?

    „Titanikas“ II gali sukurti taiką. Šis gali tapti taikos laivu visoms pasaulio valstybėms“, – sako ekscentriškasis australų verslininkas Clive Palmeris. Pastarasis savųjų planų sukurti istorinio tragiško likimo laivo repliką nepamiršo. Jis prisimena ne tik romantinę Džeko ir Rouzės ...

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Vyrai ir moterys (Nr.3)
    Henrikas Vaitiekūnas Vyrai ir moterys (Nr.3)
    Ar gudresnis valgo skaniau?
    Henrikas Vaitiekūnas Ar gudresnis valgo skaniau?
    Krokodilo kepenys su saldžiąja puterija
    Henrikas Vaitiekūnas Krokodilo kepenys su saldžiąja puterija

    Naujas numeris