Do­na­tas Ba­nio­nis: „Sce­no­je tu­ri gy­ven­ti, o ne vai­din­ti“
 
Gy­va Lie­tu­vos te­at­ro, ki­no, te­le­vi­zi­jos le­gen­da, ak­to­rius, režisie­rius Do­na­tas Ba­nio­nis prieš dau­giau nei sa­vai­tę šven­tė aštuo­nias­dešimt de­vin­tą­jį gim­ta­die­nį. Šven­tės ak­to­rius ne­ren­gė, jis ti­ki­na, kad vis daž­niau no­ri­si ra­my­bės. O su­grįž­ti į to­kį ak­ty­vų gy­ve­ni­mo tem­pą, koks bu­vo jo kar­je­ros lai­kais, da­bar tik­rai ne­no­rė­tų.
 
- Prieš ke­le­tą die­nų šven­tė­te . Sa­ky­ki­te, kaip jau­čia­tės? Ko­kios nuo­tai­kos sklan­do?
- Ge­rai jau­čiuo­si. Vis dėl­to man aš­tuo­nias­de­šimt de­vy­ne­ri. Skam­ba kaip vi­sas šim­tas (juo­kia­si). Vis pa­mąs­tau, kaip aš jų su­lau­kiau. Ma­no žmo­na prieš pen­ke­rius me­tus mi­rė... Ji su­sir­go, tu­rė­jo daug ope­ra­ci­jų ir ne­at­lai­kė.... O aš dar kaž­kaip iš­si­lai­kau.
Ne­ren­giau jo­kios šven­tės, ne­no­rė­jau. Ta­čiau ne­se­niai ga­vau te­leg­ra­mą nuo Es­ti­jos ak­to­rės Eve Ki­vi, o vė­liau ji pa­skam­bi­no ir pa­svei­ki­no su gim­ta­die­niu. Man la­bai ma­lo­nu, kad ji ma­ne vis pri­si­me­na.
 
- At­ro­do­te svei­kai, esa­te žva­lus. O svei­ka­ta juk yra bran­giau­sias tur­tas...
- Oi, pas­ta­rą­ją sa­vai­tę ar net ir il­giau ne­ga­liu nor­ma­liai vaikš­čio­ti, la­bai skau­da kai­rės ko­jos ke­lį, są­na­rį. Skaus­mas kas­dien vis smar­kyn ir smar­kyn. Bet gi čia se­nat­vės po­žy­miai, nė­ra ko ir ste­bė­tis. O nuo se­nat­vės vais­tų nė­ra ir vis tiek jau an­tro šimt­me­čio ne­su­lauk­siu. Džiau­giuo­si, kad dar pa­kan­ka­mai ge­rai jau­čiuo­si. Ki­ti gi bū­da­mi sep­ty­nias­de­šim­ties jau iš lo­vos ne­pa­ky­la.
Nežinau, iš kur tas skaus­mas ir nežinau, ką da­ry­ti... Kreip­tis į gy­dy­to­jus ir­gi ne­no­riu. O ką jie man pa­sa­kys ar pa­da­rys? Nie­ko ne­pa­dės, tik pats var­go tu­rė­siu. Vėl pra­si­dės vi­so­kie siun­ti­mai, kom­pli­ka­ci­jos... O be to, man jau sun­ku nu­ei­ti iki tos po­li­kli­ni­kos. Kvies­ti gy­dy­to­ją į na­mus dėl to­kio men­knie­kio tik­rai ne­ver­ta. Gal man pra­eis ir be me­di­kų.
Per gy­ve­ni­mą man te­ko daug kar­tų lan­ky­tis po­li­kli­ni­ko­se, gu­lė­ti li­go­ni­nė­se ir pa­tir­tis sa­ko, kad nie­ko ge­ro iš ten ne­su­lauk­si.
 
- Jū­sų ne­sle­gia vie­nat­vė?
- No­ri­si, kad ša­lia bū­tų ir ma­no žmo­ne­lė, bet taip jau ne­bus... O gal Jūs no­rit at­si­kel­ti pas ma­ne gy­ven­ti (juo­kia­si)?
 
- Tik­rai bū­tų ne­nu­obo­du ste­bė­ti gy­vos ki­no ir te­at­ro le­gen­dos kas­die­ny­bę iš ar­ti. Tai kuo už­si­i­ma­te? Ką vei­kia­te per die­nas?
- Va šitaip kaip da­bar sė­džiu, skai­tau, te­le­vi­zo­rių pa­žiū­riu. Prak­tiš­kai nie­ko ne­vei­kiu. Se­niau vi­sur tik va­žiuo­da­vau, fil­muo­da­vau­si. Per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą apie de­vy­nias­de­šim­ty­je fil­mų esu nu­si­fil­ma­vęs. Kur tik aš ne­bu­vau, ir Ja­po­ni­jo­je, ir Ki­ni­jo­je, Eu­ro­po­je nė­ra nė vie­nos ša­lies, ku­rios ne­bū­čiau ap­lan­kęs. Ko ge­ro la­biau­siai man pa­ti­ko Ita­li­jo­je. Be to, sep­ty­nis kar­tus bu­vau Ho­li­vu­de, ku­rį lai­ką vie­šė­jau pas Rū­tą Kil­mo­ny­tę-Lee.
 
- Šiais lai­kais ak­to­riai ti­ki­na, kad ver­čia­si sun­kiai. O kaip bu­vo Jū­sų kar­je­ros lai­kais?
- Tik­rai ne­bu­vo taip sun­ku. Bent jau aš ne­si­skundžiau. Ame­ri­kie­čiai ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad aš gau­nu pen­kias­de­šimt rub­lių už fil­ma­vi­mo dar­bo die­ną. Ži­no­ma, lais­va­lai­kio be­veik ne­tu­rė­jau. Te­at­ras ir ki­nas at­im­da­vo iš ma­nęs vis­ką. Tam, kad pa­pil­do­mai už­si­dirb­čiau pi­ni­gų, dar gro­da­vau džia­zą pia­ni­nu, akor­de­o­nu.
 
- Ne­jau­čia­te nos­tal­gi­jos te­at­rui, ki­nui, te­le­vi­zi­jai?
- Pa­si­ilgt ne­pa­si­ilgs­tu. Bet aš ne­pei­kiu vi­so to, nes ten  bu­vo ge­rų da­ly­kų. Bu­vo ke­le­tas vaid­me­nų, ku­rie man la­bai pa­ti­ko, da­ly­va­vo­me Ka­nų ki­no fes­ti­va­ly­je su fil­mu „Nie­kas ne­no­rė­jo mir­ti“. Vait­kaus vaid­muo ja­me ma­ne ir išgar­si­no. Ir į į te­at­rą ne­no­rė­čiau su­grįž­ti, nors ja­me nuo pat vai­kys­tės no­rė­jau vai­din­ti. Mo­kyk­lo­je jau vai­din­da­vau vi­so­kius vaid­me­nis bū­re­liuo­se. 
 
- Ko­kia Jū­sų nuo­mo­nė apie šiuo­lai­ki­nį te­at­rą?
- Da­bar nė­ra ge­rų re­ži­sie­rių. Jie vi­si da­ro „chal­tū­ras“. Šiuo­lai­ki­nis te­at­ras la­bai pa­viršuti­niškas, pa­pras­čiau­si „štam­pai“, pa­si­mai­vy­mai, pa­si­krai­py­mai. Jo­kios gi­lios min­ties ne­gvil­de­na. Cir­kas, o ne te­at­ras. Kuo kvai­liau ak­to­rius at­ro­dys, tuo ge­res­nis te­at­ras esą bus. Ne­ga­liu da­bar žiū­rėt, ma­ne tie­siog er­zi­na. To­dėl aš ir ne­inu į te­at­rą.
Mil­ti­nio te­at­re vis­kas bu­vo ki­taip. Jis mus mo­kė, kad sce­no­je ne­rei­kia vai­din­ti, rei­kia gy­ven­ti. Ten svar­bi min­tis, pras­mė, gy­ve­ni­mas, jo su­dė­tin­gu­mas, o ne pa­tai­ka­vi­mas be­sko­nei pub­li­kai. Ži­no­ma, su­lauk­da­vo­me prie­kaiš­tų, kad mes ne­mo­ka­me vai­din­ti, kad ne taip sė­di­me sce­no­je. Mat bu­vo tam tik­ri te­at­ro štam­pai – kė­dė­je sė­dėk taip, ran­ką lai­kyk taip, rei­kia, kad žiū­ro­vas ma­ty­tų, kaip ją iš­ke­li, gal­vą pa­suk ši­taip... O mes ne­va sė­dė­da­vom ir elg­da­vo­mės sce­no­je kaip gy­ve­ni­me. Mums ki­ti vis sa­ky­da­vo, kad gy­ve­ni­mas yra sau, o te­at­ras – sau. O Juo­zas Mil­ti­nis kaip tik ieško­jo, kad sce­no­je bū­tų gy­ve­ni­mas.
O ki­nas... Ne­ga­lė­čiau sa­ky­ti, kad man pa­ti­ko vai­din­ti ja­me. Ta­čiau jei­gu ten yra at­skleis­tas gy­ve­ni­mo su­dė­tin­gu­mas, pras­mė, ta­da žiū­riu jį su ma­lo­nu­mu.