„Sunku susitaikyti, kad nesi ir niekuomet nebūsi „ideali“ mama, kuri kasdien laukia su šiltais pietumis“, - prisipažįsta daugiavaikė gydytoja. Juolab kad daugelis medikų vienu etatu nedirba, o ir darbo valandų nei operacinėje, nei dėstytojo ar mokslininko darbe neapskaičiuosi.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Kompetencijos centrų koordinatorė gydytoja genetikė dr. Birutė Tumienė augina tris vaikus. Medikė visada norėjo gausios šeimos, nes ir pati tokioje užaugo.
Vaikai negali... sirgti
„Mano vaikai žino, kad neturi teisės sirgti, na, nebent porą dienelių, savaitgalį (šypsosi.). Ir jie iš tiesų neserga – abu jaunėliai niekuomet nėra buvę ligoninėje dėl ligos (tik mamą ar tėtį aplankyti), o pas šeimos gydytoją einame tik pažymos į darželį ar mokyklą. Žinoma, puikiai suprasdami, kur slypi ligų ištakos, abu su vyru nuoširdžiai rūpinamės sveika gyvensena: visi sportuojame, aktyviai leidžiame laisvalaikį, valgome daug daržovių, vaisių… Na, o jei vaikams kartais tenka praleisti kokią dienelę namuose apsirgus, mane paprastai gelbsti uošviai, esu jiems labai dėkinga už pagalbą ir meilę anūkams. Iš darbo staiga atsiprašyti būtų labai sunku: dirbu genetike, pas mus pacientai iš visos Lietuvos atvažiuoja, o taip pat dėstau, studentų irgi nepaliksi be paskaitų“, - sako trijų vaikų mama.
Pasak jos, sunkiausia susitaikyti su tuo, kad niekuomet nebūsi „ideali“ mama, kuri kasdien laukia su šiltais pietumis.
„Kartu su vyru darbui atiduodame tikrai daug laiko: turbūt kaip ir daugelis medikų, „vienu etatu“ nedirbome niekada, o ir darbo valandų nei operacinėje (vyras dirba chirurgu), nei genetiko, dėstytojo ar mokslininko darbe neapskaičiuosi. Šios profesijos reikalauja atsidavimo, tampa gyvenimo būdu, įprastinių darbo dienų ir valandų tiesiog nelieka. Todėl visuomet išlieka graužatis: gal nepastebėjau savo paauglio pirmo įsimylėjimo? Gal nebuvau šalia, kai manęs būtinai reikėjo? Guodžiamės tuo, kad su vaikais ir šeima praleidžiame visą laiką, kurį tik galime skirti: mus suartina bendri pomėgiai, aktyvus laisvalaikis, sportas, kelionės. Kopiant į kalnus ar vaikams siekiant pergalės varžybose, vieni kitus palaikome, kartu kovojame dėl tikslo.
Negaliu pasakyti, kad vaikus auginti yra „sunku“, tikrus sunkumus mes matome darbe, pacientų šeimose. O vaikai ir šeima yra didžiausias džiaugsmas; kartais gali būti sudėtinga suderinti ir suplanuoti veiklas, atlikti kai kuriuos darbus, bet pasistengus visuomet galima rasti išeitį. Džiaugiuosi, kad turiu labai gerus ir savarankiškus vaikus: juk didžiausia tėvų pareiga, galų gale, ne pagalvėlę vaikui kaskart pakloti, o išmokyti gyvenimo“, - sako B.Tumienė.
Ant kelių – pediatrijos vadovėlis
„Vaikams kažkuo netiko besimokanti mama. Klausiau, na, ir kas, vaikai, buvo negerai, gi visą laisvą laiką skirdavau šeimai, o jie man sako: tu būdavai namuose, bet tau ant kelių gulėdavo ta stora žalia knyga... Tai – mano amerikietiškas pediatrijos vadovėlis. Sumokėjau didelę kainą norėdama tapti gydytoja: vaikai galbūt iš manęs gaudavo mažiau laiko ir dėmesio“, - sako vaikų ligų gydytoja Ilona Stirbienė.
Pirmieji keturi vaikai pasipylė kone pamečiui, pirmagimė – dar bestudijuojant penktame kurse, nes juodu su vyru – irgi gydytoju – norėjo gausios šeimos.
„Kada pradėjau ieškoti darbo, per įvairius šaltinius sužinojau, kad yra laisvas ketvirtis ir pusė etato pediatrui klinikose. Tad atėjau prašytis į darbą. Sėdėjo komisija, apklausinėjo mane, kaip aš dirbsiu. Sako: tris vaikus turite. Gal užteks? Aš tyliu, nieko nesakau, galvoju, ačiū Dievui, dar nesimato, kad laukiuosi ketvirtojo... (juokiasi.)
Staiga tuomečio direktoriaus pavaduotoja man sako: pasižadėkite, kad daugiau negimdysite. Bet direktorius ją nutraukė: nesikabinėkite, jos mama buvo gera darbininkė ir jinai gerai dirbs. Tai buvo lemiamas žodis ir mane priėmė ketvirčiui etato vaikų gydytoja. Po to kūrėsi vaikų reanimacija. Man buvo labai įdomu, pasiprašiau ir mane priėmė ten dirbti naktimis. Dirbau pusę etato, vadinasi, šeši budėjimai per mėnesį. Kitas laikas – skirtas mano vaikams“, - pasakoja medikė.
Vaikų gydytoja daugiau nei trisdešimtmečius dirbo Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje. Kaip pasakoja, kartais kolegos išvažiuoja į konferenciją, o ji negauna informacijos.
„Klausiu, kodėl man nepasakėte. O jie: „Bet ar tu galėtum važiuoti, juk tiek daug vaikų turi? Sakau, nediskriminuokite manęs, aš pati nuspręsiu, galiu važiuoti ar ne. Jūs man turite apie tai visuomet pasakyti. Nuo to karto visada gaudavau informaciją“, - pasakoja gydytoja.
Daugiavaikė mama džiaugiasi, kad turėjo gerų pagalbininkų: pasiskirstydavo pareigomis su vyru, visada sulaukdavo pagalbos iš tėvų, taip pat auklės, kuri padėjo kadaise auginti ir ją pačią.
„Prisimenu, mama, kuri padėjo auginti vaikus, grįždavo iš darbo pavargusi, užsidarydavo kambaryje, dar duris priremdavo kėde, kad pas ją nelįstų cypiantys vaikai, nes ji norėdavo pailsėti. Aš irgi svajodavau, kad kas nors išsivestų vaikus pasivaikščioti ir mane paliktų bent valandai vieną“, - be pagražinimų pasakoja gydytoja, prisiminusi nuolatinį namų šurmulį.
Medikės vaikai jau seniai savarankiški. Dabar sutuoktiniai džiaugiasi anūkais, kurių – net septyniolika.
Komentaras
Seimo narė Agnė Bilotaitė laukiasi antrojo vaikelio:
- Džiaugiuosi, kad galiu įkvėpti kitas moteris nebijoti rinktis politikos kelio, nes tai tikrai yra suderinama su motinyste, kas anksčiau galbūt atrodydavo pakankamai sudėtinga. Jaunų moterų parlamente būdavo itin mažai arba iš viso nebūdavo.
Mažyliui dar nėra tekę būti parlamente, pas mamą darbe. Ten tikrai nėra patogi aplinka mažam vaikui. Jonas nuo vienerių metų lanko darželį. Žinoma, sūnelio pasiilgstu. Bet Jonui patinka eiti į darželį. Jis ten labai gerai jaučiasi, stebime ir matome, kad grįžęs jaučiasi daug linksmesnis, energingesnis negu visą dieną praleidęs namuose. Panašu, kad visos veiklos, edukacija, bendravimas su vaikais jam patinka. Nes jei matytume, kad vaikui sudėtinga adaptuotis, tikriausiai reikėtų ieškoti kitos alternatyvos – kviestis į pagalbą močiutes arba ieškoti auklės.
Susilaukusi Jono, tikrai mačiau, kad įmanoma grįžti į darbus ir neiškristi iš politinės veiklos. Gal yra tam tikri niuansai, susiję su komandiruotėmis, ką sudėtingiau suderinti, bet kas susiję su darbu parlamente, nemanau, kad mano rezultatai dėl motinystės nukentėjo.
Be to, yra ir tėtis, kuris tikrai padeda. Tad džiaugiuosi, kad galiu neiškristi iš darbinės profesinės veiklos.
O.Pasaškovos nuotr.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: