„Įprasta, kad susilaužius koją nedelsiame kreiptis medikų pagalbos, tačiau įvykus emociniam „lūžiui“, dažniausiai, atvirkščiai, – užsidarome ir paskęstame savo skausme. Mūsų užduotis yra sukurti prevencinę sistemą, kuri pati gebėtų atrasti tokius žmones“, – pabrėžia Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vadovas Marius Strička (39 m.).
„Savižudybių lyginant su ankstesniais metais sumažėjo septyniais aštuoniais procentais. Ir tai bene labiausiai sietume su išaugusiu žiniasklaidos atsakingumu – nauja visuomenės informavimo etikos kodekso redakcija įpareigojo neromantizuoti, nedramatizuoti savižudybių ir savižalos atvejų“, - sako Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vadovas Marius Strička.
-
Apie šiurpinantį savižudybių mastą Lietuvoje aiškinama ne vienerius metus. Tačiau ką tik Valstybės kontrolės atliktas auditas parodė, kad savižudybių prevencijos sistema šalyje stipriai šlubuoja. Ar šią skaudžią problemą vis dar „sprendžiame“ tik kalbomis?
- Džiugu, kad kontrolieriai sąžiningai ir kokybiškai atliko darbą. Tai yra tik stimulas pozityviai žiūrėti į galimus tolesnius pokyčius. O jie vyksta. Kai prieš pusantrų metų pradėjau čia dirbti, savižudybių problema dar nebuvo tapusi valstybinės svarbos klausimu. Dabar jų prevencijos programa su šešiais konkrečiais priemonių punktais įrašyta prioritetų sąraše.
Įkurta ir aktyviai darbuojasi savižudybių ir smurto prevencijos komisija Seime. Bet dar laukia daug darbų. Šiandien svarbi užduotis Vyriausybei parengti strateginius dokumentus. Deja, nežinome, kas dabar vyksta ministerijoje, nėra net paskirto konkretaus atsakingo žmogaus. Nėra vienos centrinės institucijos, kuri galėtų koordinuoti savižudybių prevenciją – juk negali būti dvidešimt aštuonios mokymų versijos, visų atliekami (tik neaišku kokie) tyrimai. Dabar daug kas paliekama savieigai.
-
Nors žmonės žudosi visoje šalyje, kol kas daugiausiai finansinių injekcijų ir pajėgų šiai problemai spręsti telkiama sostinėje.
- Žinome, ką ir kaip daryti, turime gerų pavyzdžių, daug ant popieriaus sudėtų varnelių, tačiau visą laiką trūksta sisteminių investicijų. Kol kas pinigai skiriami tik gaisrams gesinti, o ne įspėjančioms lemputėms įrengti. Todėl kol kas esama labai didelių regioninių netolygumų savižudybių prevencijos srityje. Parengtas Vilniaus savižudybių prevencijos algoritmas, nors jį dar reikia patikrinti realybėje, „ant popieriaus“ atrodo labai gražiai. Sieksime, kad tokios sistemos būtų įdiegtos visose savivaldybėse. Tačiau vien joms užkrovus darbus be nuolatinio finansavimo norimų rezultatų nepasieksime.
-
Pradėjus daugiau ir atviriau kalbėti apie savižudybes viešojoje erdvėje kaip tik neauginama jų rizika?
- Kuo garsiau apie tai kalbėsime, tuo daugiau atvejų išaiškinsime. Savižudybės tiesiogiai susijusios su smurto artimoje aplinkoje atvejais. Priėmus griežtą teisės aktą, įpareigojantį tarnybas reaguoti į smurtą šeimoje, tokių išaiškintų atvejų šalyje ženkliai padidėjo. Taip pat yra ir su savižudybėmis. Šiaip jų lyginant su ankstesniais metais sumažėjo septyniais aštuoniais procentais. Ir tai bene labiausiai sietume su išaugusiu žiniasklaidos atsakingumu – nauja visuomenės informavimo etikos kodekso redakcija įpareigojo neromantizuoti, nedramatizuoti savižudybių ir savižalos atvejų. Kasdien atliekame žiniasklaidos stebėseną, didžiąja dalimi atvejų geranoriškai reaguojama į mūsų nustatytus pažeidimus.
-
Vis dažniau vaikai į savęs žalojimą ir savižudybes skatinančius „žaidimus“ įtraukiami per socialinius tinklus. Kokias turite galimybes kontroliuoti šią interneto erdvę?
- Tokių atvejų daugėja, bet lyginant su praėjusiais metais vaikų nusižudė du kartus mažiau. O socialinių tinklų stebėsena išties yra komplikuota. Juos kontroliuoti galime tiek, kiek kiekvienas paprastas vartotojas. Tačiau po tam tikrų socialinėje erdvėje paplitusių ir žiniasklaidos paviešintų manipuliacijų pradėjome glaudžiai bendradarbiauti su ryšių reguliavimo tarnyba, e-policija. Taip susiklostė, kad tuo pačiu metu susitikome su
Facebook‘o atstovu Baltijos šalims ir Lenkijai, atsakingu už socialinio tinklo viešąją politiką. Taigi dabar turime tiesioginį ryšį ir galime visada pranešti apie didesnės rizikos grupes socialiniame tinkle, kur skatinamas savęs žalojimas.
Aišku, reikia ir nepersistengti, adekvačiai įvertinti turinį. Kita vertus, vien įtartinos grupės uždarymas situacijos gali stipriai nepakeisti, nes taip save žaloti skatinančios esminės priežastys nepašalinamos. Be to, tokios panašių problemų kamuojamų asmenų virtualios bendruomenės gali ir padėti pataisyti situaciją.
Šiuo metu yra kuriamos ir išbandomos programos, kaip integruoti pirmąją emocinę pagalbą tokiems žmonėms. Beje, ir dabar jau galima pranešti apie įtartiną ir galimai problemų turintį žmogų, tuomet jis gaus pranešimą savo paskyroje apie galimybę gauti pagalbą.
-
Psichikos sveikatos sutrikimai pačios visuomenės vis dar stipriai stigmatizuojami. Ar turime užtektinai įrankių pasiekti emociškai pakirstus žmones?
- Norisi pasidžiaugti, kad anoniminės linijos puikiai veikia. Tačiau išlieka problema, kad ne visada laiku pastebime žmones, patiriančius emocinę krizę. Arba nenorime, nemokame to padaryti. O gebėti pastebėti savižudybės riziką yra vienas pirmųjų svarbių žingsnių. Būtina sukurti maksimaliai didelį tinklą žmonių – „vartininkų“, kurie tam būtų specialiai apmokyti. Tačiau čia iššūkiai tik prasideda. Toliau tokiam asmeniui siekiant užtikrinti pirmąją pagalbą, kuri privalo būti suteikta „čia ir dabar“ – per valandą ar pusantros, susiduriama su paslaugų prieinamumo problema. Sostinėje, kur daug poliklinikų, tai lengviau įgyvendinama užduotis. Daug didesnė problema mažesnėse savivaldybėse, kur psichiatrai ir psichologai dirba ne visu krūviu, o ir patys žmonės vengia kreiptis į psichikos sveikatos centrus, nes jų įsitikinimu ten lankosi tik „durniai“.
Be abejo, emocinių problemų per valandą neišspręsime, todėl būtinas tęstinis gydymas. Tačiau norint jį užtikrinti vėlgi reikėtų kalbėti apie pokyčius visoje sveikatos sistemoje. Dabar ji paprastai laukia klientūros – susilaužęs koją anksčiau ar vėliau ateina į gydymo įtaigą ir gauna paslaugą. Kai įvyksta koks emocinis „lūžis“, dažniausiai, atvirkščiai, – paskęstama savo skausme. Tokiu atveju pati sistema turėtų ieškoti tokio žmogaus. Deja, šiuo metu mūsų sveikatos sistema, ypač rajonuose, nėra pajėgi užtikrinti reikiamą pagalbą, paslaugų labai trūksta.
Dosjė
2001 m. – baigtos Visuomenės sveikatos bakalauro studijos (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).
2002 m. – baigtos Visuomenės sveikatos vadybos magistro studijos (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).
Nuo 2015 m. – Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vadovas
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto visuomenės sveikatos fakultete dėsto visuomenės sveikatos politikos ir sveikatos informacijos valdymo kursus.
Domėjimosi sritys: sveikatos politika, sveikatos technologijų, poveikio visuomenės sveikatai vertinimas.
Komentuoti: