Po Lietuvą sukrėtusios tragedijos, kuomet buvo nužudyta dvidešimtmetė mergina, tapusi internete sutikto ir ją pavėžėti pasisiūliusio nenaudėlio auka, dauguma keliautojų pasimetė: kaip atpažinti nusikaltėlio veidą, kad neįkliūtum į gerai suregztas žabangas. Savo ruožtu kūno kalbos specialistai pataria akylai sekti kiekvieną nepažįstamojo krustelėjimą.
„Niekad „netranzuodavau“ viena – susirasdavau draugę ir keliaudavome. Visados žiūrėdavome, koks vairuotojas, jei nors kiek „kitoks“ – nesėsdavome... Tiesiog žiūrėdavai į žmogaus veidą ir bandydavai staigiai pagauti jo esmę...“, - prisipažįsta dailininkė Kristina Norvilaitė.
Nereaguoti į kūno kalbą – nuodėmė
„Niekad netranzuodavau viena – susirasdavau draugę ir keliaudavome. Visados žiūrėdavome, koks vairuotojas, jei nors kiek „kitoks“ – nesėsdavome...
Normalus žmogus normaliai ir šnekėdavo. Ir pasisveikindavo, ir paklausdavo, kur pavežti... O jei žmogus keistas, netgi pasisveikinimas ne toks ar keista replika iš karto pasakoma. Tiesiog žiūrėdavai į žmogaus veidą ir bandydavai staigiai pagauti jo esmę...“, - prisipažįsta dailininkė Kristina Norvilaitė. Neseniai už garsaus pianisto Petro Geniušo ištekėjusiai menininkei keliavimas pakeleivingomis mašinomis kadaise buvo virtęs gyvenimo būdu.
Ne vienerius metus žmonių veidus tyrinėjanti specialistė Eglė Pelienė yra skaičiusi paskaitą Mykolo Romerio universitete apie tai, kaip pažinti nusikaltėlio veidą.
„Iš veido simetrijos – asimetrijos galima nustatyti, jog kažkas yra negerai su žmogaus psichika, - sako E.Pelienė. - Kuo veidas labiau perkreiptas ir asimetriškesnis, tuo žmogaus psichika yra labilesnė, jis yra linkęs į agresijos priepuolius, provokacijas. Žymus italų kriminologas, antropologas Čezarė Lombrozas daug laiko praleido įkalinimo įstaigoje – jis išvedė teoriją, kad iš veido bruožų, kaukolės formos galima nustatyti, ar žmogus genetiškai yra gimęs būti nusikaltėlis...“
Fiziognomikos specialistė pataria akylai stebėti nepažįstamo žmogaus kūno siunčiamus signalus: „Neužmirškime, kad veido bruožai yra neatsiejami nuo mimikos, kūno kalbos – juos tvarko mūsų smegenų limbinė sistema. Todėl pasakyti: „Nekreipkime dėmesio į kūno kalbą“ – išvis nuodėmė. Fiziognomika arba veidotyra – tai prigimtiniai bruožai, kurie greitai nesikeičia.
Kaip minėjau, analizuodami žmogų pradėkite nuo veido simetrijos – asimetrijos.
Pavyzdžiui, kairė pusė, atsakinga už dešinįjį pusrutulį, rodo mūsų vidines nuostatas, kaip žmogus save suvokia – adekvačiai priima ar ne. Dešinė pusė visąlaik siunčia informaciją, kaip žmogus jaučiasi socialiniame gyvenime, kokias socialines kaukes užsideda. Paprastai žmonės, kurie yra labai asimetriškų veidų, siunčia informaciją, kad juos sunku prognozuoti. Įsivaizduokime, jeigu nuolat turime asmenybinį konfliktą, be abejonės, konfliktas persiduoda ir į mūsų išorę. Arba atvirkščiai – kuo labiau subalansuoti ir užtikrinti jaučiamės – tuo labiau simetriškesni, taisyklingesni veidai, bruožai labiau derantys tarpusavyje.
Dar patarčiau atkreipti dėmesį į žmogaus akis. Jos yra mūsų smegenų išraiškos dalis. Jeigu esame šoko būsenos, susidomėję arba apsidžiaugę – visa tai atskleidžia akys. Jų dydis, mažumas, koncentruotas arba išplaukęs žvilgsnis kalba apie žmogaus psichikos stabilumą.“
Nėra patikimas indikatorius
Lietuvos policijoje ar kitose įstaigose nėra fiziognomikos specialistų.
Lietuvos kriminalinės policijos biure dirbantys psichologai veda specializuotus mokymus policijos pareigūnams – juos supažindina su neverbalinės komunikacijos (kūno kalbos) principais. Pareigūnai šiuos principus taiko darbe.
„Iš vieno ženklo pareigūnai gilių apibendrinimų nedaro. Visada reikia interpretuoti kūno kalbą, atsižvelgiant į visą kontekstą. Yra vadinamieji ženklų klasteriai, kai ne vienas, bet keli ženklai gali rodyti tam tikrus požymius. Tai yra aktualu melo nustatymui apklausų metu. Žodžiu, svarbus yra visapusiškas priėjimas prie žmogaus, nesureikšminus kurio nors vieno aspekto“, - sako Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiasis specialistas Marijus Mitrauskas.
Šiuo metu Lietuvos kriminalinės policijos biure vykdomų kriminalinės žvalgybos mokymų metu pareigūnai yra supažindinami ir su psichologiniais kriminalinės žvalgybos metodų taikymo aspektais.
„Norint įvertinti, kiek gautų rezultatų sėkmę lemia kūno kalbos signalų pažinimas ir taikymas praktikoje, reikėtų atlikti specialius tyrimus, kas šiuo metu policijoje nėra daroma. Kalbant su pareigūnais, sužinome, kad dažnas kasdieniame darbe naudoja kūno kalbos pažinimą kaip būdą geriau pažinti kitą žmogų. Jie teigia, kad toks pažinimas prisideda prie jų darbo efektyvumo.
Iš pradžių susiduriame su skeptiškai nusiteikusiais, bet kuomet jie pamato naudą, praktinių užsiėmimų metu dažnai paanalizuodami kolegų tam tikrus kūno ženklus, patys nustemba, jog tai iš tikrųjų naudingas dalykas.
Tuomet ne vienas susidomi, nori giliau paanalizuoti kūno kalbą ir prašo daugiau informacijos bei literatūrinės medžiagos.
Be abejo, Vakaruose yra netgi tam tikros standartizuotos procedūros, pavyzdžiui, tuo būdu pagrįsta apklausa. Pas mus grynuoju pavidalu šis metodas dar nėra taikomas“, - pasakoja M.Mitrauskas.
Kūno kalbos teikiama informacija yra naudojama tiek taikant kriminalinės žvalgybos metodus, tiek ikiteisminio tyrimo metu įtariamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų proceso dalyvių apklausose, stebint ir vertinant jų kūno kalbą.
„Kūno kalbą, arba kaip mes vadiname – neverbalinį elgesį – naudojame tik kaip pagalbinį faktorių. Neverbalinį elgesį vertiname tyrimo metu ir naudojame jį tam tikrų klausimų parinkimui. Tai leidžia mums tiksliau ir su didesniu vidiniu įsitikinimu teikti tyrimo išvadas. Praktiškai tai vyksta kiekvieno tyrimo metu. Tačiau dažnai neverbalinis elgesys nėra patikimas indikatorius, kad žmogus kažką slepia ir meluoja“, - sako su poligrafu nusikalstamas veikas tiriantis specialistas Laimutis Kraujalis.
Komentaras
Kūno kalbos specialistas Laurynas Pečkaitis:
- Jeigu žmogus neturi užslėptų minčių, jo balsas turėtų būti atpalaiduotas, kūno kalba irgi – atvira, draugiška.
Šiuolaikiniai melagiai, pagal atliktų tyrimų duomenis, kaip tik ilgiau negu natūraliai žiūri į akis, norėdami nuslėpti vidines būsenas. Vidurkis – trys sekundės. Tiesiog intuityviai kalbėdami jaučiame, kad bendravime yra kažkas nenatūralaus. Jeigu žmogus nieko neslepia ir yra nuoširdus, jo gestai - atviri, delnai demonstruojami, akių kontaktas yra pakankamas, bet ne per ilgas, nėra nervingumo signalų – kasimosi, taisymosi, veido lietimo ir panašių dalykų.
Komentuoti: