Sunku įsivaizduoti, kokios aplinkybės lėmė tragediją, kuomet pirmosiomis Naujųjų metų dienomis iš Prancūzijos Alpių atskriejo žinia apie žuvusius tautiečius. Vienas jų - Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas, Lietuvos alpinizmo asociacijos narys Artūras Bazys (1963-2016) – buvo ypač patyręs alpinistas.
Pasak bičiulių Alpėse žuvęs Artūras Bazys (nuotr. - kairėje) buvo vienas labiausiai patyrusių alpinistų.
Ne naujokai
Kaip pranešama, nelaimė įvyko maždaug dešimties kilometrų nuo Šamoni alpinizmo centro Prancūzijoje: lavina nuslinko apie 3 200 metrų aukštyje virš Aržantjero kaimelio.
Kartu su A.Baziu žuvo ir Milda Jasaitytė, kuri taip pat buvo patyrusi alpinistė.
Klaipėdietis Žygintas Minelga, laimei, išsigelbėjo.
„Artūras turbūt turėjo didžiausią patirtį tarp dabar esamų alpinistų ir lipančiųjų. Tad patirties stokos galimybę iš karto galima atmesti. Kiek bendravome su likusiu gyvu alpinistu, taip susiklostė aplinkybės, kad atitrūkus sniego „karnizui“, juos kliudė lavina. Tokių dalykų nenumatysi ir neapskaičiuosi“, - bendražygių liūdi alpinistas Julius Survila.
Su žuvusiuoju Julius bendravo prieš pat Kalėdas, dar buvo susibėgę gruodžio trisdešimtąją – aptarė kitų metų planus, maršrutus, į kuriuos ketino leistis.
Namo A.Bazys žadėjo grįžti sausio 10-ąją, nes su bendražygiais dar žiemą buvo suplanavęs kitus žygius.
„Alpinistų bendruomenė iš tikrųjų maža ir rimtai lipančiuosius, kalbant apie techninį alpinizmą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Sunku rasti partnerį, su kuo galėtum išeiti į kalnus. Artūras buvo patyręs, atsargus, ramus, koncentruotas, mylintis gyvenimą. Su Milda kalnuose nebuvome, bet ji - iš Jungtinių alpinistų klubo. Tad patirties irgi pakankamai turėjo. Prioritetą teikė keliauti su Artūru, kai jis ką nors organizuodavo. Tiek Milda, tiek išsigelbėjęs Žygis nebuvo naujokai“, - pasakoja J.Survila.
Buvo ir vienas tragiškas atvejis alpinisto A.Bazio karjeroje, kuomet grėsė pavojus gyvybei. „Nelaimė įvyko prieš dvidešimt metų. Praktiškai pačioje jo kaip alpinisto kelio pradžioje. Jis privengdavo apie tai daug pasakoti, bet, atsimenu, sakydavo: „Antrą kartą to paties išgyventi nenorėčiau, jau geriau iš karto (žūti – red.) negu taip kankintis. Jeigu neklystu, iš pradžių jis buvo susilaužęs koją, paskui jį nešė su neštuvais, transportavo. Jis gavo dar rimtesnę traumą – akmenį į šonkaulį, įlūžo, prasidėjo vidinis kraujavimas ir panašiai“, - apie bendražygio traumas pasakoja Julius.
Kaip maistas
Taigi, kas taip vilioja alpinistus į kalnus, kur tyko pavojai?
„Eini į kalnus ne mirties, o gyvenimo ieškoti, - sako J.Survila. – Po kalnų grįžti namo, čia, ant žemės, geresnis negu išvykai, labiau mylintis gyvenimą ir paprastus dalykus. Tai tampa būtinybe, nes toje pilkoje rutinoje užsidaręs ilgainiui pritvinksti pagiežos, neigiamų emocijų...
Nebūtinai tam reikalingi kalnai. Kiekvienas žmogus atranda skirtingas priemones. Tai gali būti ir parašiutizmas, sklandymas, būriavimas, šimtai kitų dalykų. Ten, kur galima surasti ir mirtį. Bet aš sakau, kad būtent tai ir yra gyvenimas. Lipi žinodamas riziką, tai yra kaip maistas, kad galėtum gyventi, džiaugtis gyvenimu, grįžęs mylėti artimuosius, šypsotis, mėgti savo darbą. Žmonės pasakytų: gali gyventi ir be to, ir jie būtų teisūs. Bet būtum pilkas...“ – sako J.Survila.
Vienas iš trijų likusių gyvų lietuvių, anot Lietuvos alpinizmo asociacijos atstovų, buvo apklausiamas Prancūzijos žandarmerijoje, kuri aiškinasi įvykio aplinkybes.
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atkreipia dėmesį, kad minimuose žiemos kurortuose atostogaujantys Lietuvos piliečiai išliktų budrūs ir laikytųsi atitinkamų Prancūzijos tarnybų ir kurortų administracijos rekomendacijų.
Keliautojas, alpinistas Vladas Vitkauskas:
- Artūrą artimai pažinojau, jis buvo tikrai nuostabus žmogus. Netektis labai skaudi, ypač artimiesiems, bičiuliams, alpinistų ir keliautojų bendruomenei. Vis dėlto pasirinkimas eiti į kalnus yra mūsų, tai ne kaip Sibiran su šautuvu varydavo į vagonus. Viskas pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių. Nežinau visų detalių, todėl sunku vertinti įvykio aplinkybes bei situaciją.
Įsitikinau, kad nelaimės atvejais dažniausiai būna mūsų pačių klaida, mūsų neteisingas pasirinkimas. Dabar, žiemą, kalnuose yra labai atšiaurios, ekstremalios sąlygos, o tokiais maršrutais, kaip Artūras kopė, retas ir vasarą įstengia. Jo įveikti maršrutai – įspūdingi. Deja, nuo klaidų niekas iš šalies neapsaugos...
Jeigu nori gerai jaustis kalnuose ir kad būtų mažiau nelaimių, pirmiausia turi prisiimti atsakomybę už save pats, taip pat už esančiuosius grupėje. Todėl svarbu būti tinkamai pasirengusiam, pažinti kalnų gamtą, išmokti gyventi pagal gamtos dėsnius, kad galėtum prie tų sąlygų prisitaikyti.
Interviu
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytojas psichiatras prichoterapeutas Edgaras Dlugauskas:
- Ar jums pačiam tenka susidurti su alpinistais ir jų aistra traukti į kalnus?
- Pats mėgstu šią sporto šaką – ne kartą teko būti kalnuose. Bet koks ekstremalus sportas, jeigu mes kalbame apie alpinizmą, o ne pasivaikščiojimą kalnuose, yra vienas saviraiškos būdų. Pastebėjome, kad polinkis į ekstremalų sportą labiau būdingas vyrams - norisi sau pačiam įrodyti ką sugebi.
Tai nėra blogai. Neturėtume daug sportinių laimėjimų, jeigu žmonės visiškai nepasižymėtų tokiomis savybėmis.
- Kada šis potraukis jau tampa pavojingas žmogaus sveikatai?
- Riba yra itin slidi ten, kur yra kovojama su stichija. Jeigu tai yra vandenynas ar kalnai, kur ne viskas priklauso nuo žmogaus, tada atsiranda rizika, be abejo, priklausanti nuo daugelio faktorių. Tai - laimės dalykas. Visko turbūt negali įvertinti - kaip ir oro sąlygų arba lavinos rizikos. Ar ji bus ar nebus, šimtu procentų niekas nepasakys. Bet kuo aukščiau, kuo giliau, kuo toliau einame, rizikos procentas ir nelaimės tikimybė didėja.
- Ar į jus pagalbos kreipiasi žmonės suvokdami, kad trokšdami aštrių pojūčių rizikuoja gyvybe?
- Dažniausiai kreipiasi tuomet, kai jau kas nors atsitinka. Kol sekasi – nesikreipiama. Dar vienu atveju, kai vis dėlto ir pasiekus aukščiausią viršūnę arba įsigijus galingiausią automobilį – vis tiek lieka viduje toks nepasitenkinimo jausmas, kad nėra džiaugsmo, laimės ir tada depresinė simptomatika atveda į konsultaciją.
- O norėdami psichologiškai pasiruošti žygiui?
- Teko iš kitos pusės stebėti grupėje, kad nuo psichologinio pasiruošimo labai priklauso kopimas į kalną. Grupėje pagal fizinį pasiruošimą žmonės galbūt vienodi, bet vieni siekia užsibrėžto tikslo atkakliai, o kiti galbūt susiduria su tam tikrais psichologiniais sunkumais ir yra linkę pasiduoti. Tai irgi rodo, kiek yra vidinės motyvacijos, psichologinio pasiruošimo. Labai svarbus suderinamumas grupėje. Todėl, kad ekstremaliomis sąlygomis, kai trūksta miego, didelis fizinis krūvis, ekstremalios temperatūros, pavyzdžiui, šaltis, vėjas, mažai asmeninės erdvės, turi susiglaudęs būti su kitu žmogumi palapinėje, psichologinis suderinamumas yra labai svarbus.
Komentuoti: