Kartu su Lietuvos medikų krepšinio rinktine iš vasarą Maltoje vykusių medikų pasaulio žaidynių aukso medalius parsivežęs Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kraujagyslių chirurgijos skyriaus vyresnysis rezidentas Jonas Gutauskas (28 m.), gruodžio 8 d. prasidedančio medikų krepšinio turnyro „Lietuvos sveikatos“ tarptautinei taurei laimėti organizatorius, tikina entuziazmo nestokojantis visoms veikloms. „Daug kas klausia, kaip viską spėju – ir dirbti ligoninėje, ir žaisti krepšinį, ir vadovauti komandai bei tvarkyti organizacinius reikalus. Veiklos išties yra nemažai, bet kai šimtu procentu save atiduodi tam, ką tuo metu veiki, tuomet ir jėgų yra pakankamai, viską spėji ir nenukenčia nė viena gyvenimo sritis“, – įsitikinęs jaunasis gydytojas.
-
Kokiomis nuotaikomis gyveni prieš prasidedantį turnyrą?
- Nuotaikos džiugios, nes tai – visų pirma šventė mums, medikams, kurie sportuoja, žaidžia krepšinį. Taip pat labai laukiame svečių iš užsienio. Daug jaudulio, kad viską spėtume.
Nors šiuo metu ir nedirbu Santaros klinikose, žaisiu kartu su komanda „Santa.lt“, kurią ir esu įkūręs. Kartu pakankamai intensyviai treniruojamės visą laiką, žaidžiame Sostinės krepšinio lygoje, tad tempo specialiai nespartinome.
-
Pernai nuo Kauno klinikų komandos atsilikote vos keliais taškais. Sieksite revanšo?
- Tai varžovai – „klasika“ (
juokiasi). Ne vieną kartą esame susitikę įvairių turnyrų finaluose. Ir šįkart labai laukiame akistatos. Sieksime pergalės, nes pernai pralaimėjom tik keliais taškais. Kita vertus, finalo būta gražaus, iki paskutinės minutės nebuvo aišku, kas nugalės. Pastaruosius metus vis neįveikiam Kauno klinikų komandos, bet lipam ant kulnų (
juokiasi). Tikimės, šiemet pavyks perlipti tą „barjerą“.
-
Vasarą medikų žaidynėse Maltoje su kauniečiais žaidėte petys petin. Nebus sunku dabar varžytis?
- Be abejo, kad bus keistas jausmas. Maltoje praleidom smagų laiką. Ir tikrai „sulipom“ kaip komanda, tai visiems buvo neįkainojama patirtis ir gera treniruotė. Tačiau jau ne kartą buvo taip, kad tenka aikštelėje tapti priešininkais, tad po pirmo kėlinio turėtų viskas stoti į savo vietas (
juokiasi).
-
Kaip krepšinis atsidūrė tavo gyvenime?
- Pažintis su krepšiniu prasidėjo nuo mažens kartu su tėčiu žiūrint rungtynes per televizorių. Nors tėtis nelabai žaidė, aš antroje klasėje buvau nuvestas į krepšinio treniruotes. Nuo to laiko su krepšiniu praktiškai išsiskyręs ir nebuvau. Labai myliu šį sportą.
-
Svarstei ir apie profesionalo karjerą, bet vis dėlto, kaip ir tėvai, pasirinkai mediko kelią...
- Taip, buvo minčių apie profesionalo karjerą, kvietė ir specialų universitetą JAV pabaigti, dvyliktoje klasėje buvau pradėjęs treniruotis su Klaipėdos „Neptūnu“. Tačiau tikrai nesigailiu pasirinkęs mediko kelią. Iš tėvų jokio spaudimo tikrai nebuvo kaip ir nebuvo mano specialaus noro sekti jų pėdomis. Tėtis kaip tik labiau norėjo, kad tapčiau krepšininku. Kažkaip pats mokyklos metais linkau prie gamtos mokslų, patiko biologija, žavėjo mokslo pasaulis. Aišku, vasaras praleisdavau pas tėtį darbe, tai gal kažkaip kito pasirinkimo nebeliko (
juokiasi).
-
Pasakyk atvirai, ar visada po įtempto darbo ligoninėje lieka jėgų vilktis sportinę aprangą?
- Daug kas klausia, kaip viską spėju – ir dirbti, ir žaisti, ir vadovauti komandai bei tvarkyti organizacinius reikalus. Veiklos išties yra nemažai, dar ir papildomai sportuoju.
Bet man visai nesunku, esu pilnas entuziazmo. Man patinka tiek tai, ką veikiu ligoninės operacinėje, tiek kokia „popamokine veikla“ užsiimu. Šimtu procentu save atiduodu tam, ką tuo metu darau. Tuomet ir jėgų yra pakankamai, viską spėju ir nenukenčia nė viena gyvenimo sritis.
-
Sakoma, kad sportas – sveikata, bet kada visgi galima persistengti? Pačiam teko daug traumų gydytis?
- Labai lengvai galima persistengti, pervargti. Visgi manau, kad kiekvienas jaučia savo kūną ir tą ribą, kai jau reikia stabtelti. Ir pačiam kartais būna tokių dienų, kai reikia labiau pailsėti. Tačiau toliau vėl gali
važiuoti. Taip, prieš dvejus metus teko patirti keletą traumų – net šonkauliai du buvo lūžę ir čiurnos traumą turėjau. Tačiau praėjusį ir šį sezonus mums padeda ruoštis fizinio pasirengimo treneris kineziterapeutas Raimundas Venckaitis. Taigi rimtų traumų pavyko išvengti.
-
Turbūt labiau prisižiūri ir mitybą?
- Šiandien sveika mityba itin propaguojama, visko apie tai daug prirašyta. Gerai, kad žmonės maitinasi sveikiau, galvoja, ką valgo. Pats ypatingų paslapčių neturiu, stengiuosi laikytis sveikos mitybos principų, gauti tam tikrą kiekį kalorijų, derinti tai pagal fizinį krūvį. Stengiuosi mažiau vartoti saldumynų, vengti per didelio angliavandenių kiekio, valgyti daugiau vaisių, daržovių.
-
Pasaulio medikų žaidynių čempiono titulą jau turi. Kokia kita svajonė?
- Turime dar vieną komandinį tikslą, svajonę – Lietuvoje surengti Europos, o vėliau – ir pasaulio
medikų krepšinio čempionatą. Džiugu, kad yra žmonių, kurie sėkmingai padeda tai įgyvendinti. Aišku, tam reikia laiko, patiems daug keliauti, kad surinktume, pakviestume komandas. Bet judame ta linkme, kad ir „Lietuvos sveikatos“ tarptautinė taurė „užaugtų“ iki „Lietuvos sveikatos“ Europos medikų krepšinio čempionato taurės.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: