Gyvoji donorystė yra neeilinė galimybė padovanoti, ko gero, vertingiausią dovaną – naują gyvenimą. Iš vieno gyvo žmogaus kitam dažniausiai persodinamas inkstas, kartais transplantuojama dalis kepenų. Nors mūsų šalis gyvosios transplantologijos srities specialistais ir įranga prilygsta Vakarų valstybėms, donorų Lietuvoje vis dar trūksta. Be to, gyvaisiais donorais įstatymiškai leidžiama tapti tik artimiausiems žmonės – draugai ar kaimynai, net ir norėdami, organo sergančiajam padovanoti negali.
„Nuostabių gydytojo ir tėčio, kuris taip pat, kaip ir mama, nesvarstydamas man dovanojo inkstą, dėka išgyvenau. Sunku rasti žodžius, kuriais galėčiau jiems abiem padėkoti“, – atvirauja Ugnė Šakūnienė, šiuo metu vadovaujanti Lietuvos asociacijai „Gyvastis“.
Sveikatai nepakenks
Mūsų šalyje šiuo metu yra du organų donorystės modeliai. Gyvoji donorystė yra tuomet, kai gyvas žmogus, vadinamasis donoras dovanoja vieną inkstą ar dalį kepenų giminaičiui (recipientui). Kitas modelis – organų donorystė po mirties.
„Gyvasis donoras, kuris sutinka dovanoti inkstą (ar dalį kepenų), yra išsamiai ištiriamas – ar jo sveikatos būklė tikrai yra tokia, kad jis gali būti inksto ar dalies kepenų donoras. Nors daugiau inkstų transplantuojama po donorų mirties, nustatyta, kad iš gyvo žmogaus paimtas šis organas funkcionuoja sėkmingiau“, – pasakoja Nacionalinio transplantacijos biuro atstovė Rasa Pekarskienė, pabrėžusi, kad inksto dovanojimas donoro sveikatai nėra žalingas, nes sveikam žmogui puikiai veikia ir vienas inkstas.
Svarbu ir tai, kad mūsų šalyje jau keletą metų galima atlikti transplantaciją, kai skiriasi donoro ir recipiento kraujo grupės. Santariškių klinikose nuo 2010-ųjų atliktos kelios inkstų transplantacijos, kai nesuderinamos gyvo donoro ir recipiento kraujo grupės. „Inkstą jau gali dovanoti bet kurios kraujo grupės žmogus, svarbiausia, kad būtų geras imunologinis suderinamumas, dėl kurio inkstas veikia ilgiau, rečiau pasitaiko atmetimo reakcijų“, – teigia R.Pekarskienė.
Lietuvoje gyvoji donorystė galima tik tarp artimų giminaičių, o jeigu imunologinis suderinamumas geras, donoru gali tapti vyras ar žmona. Paklausus, kodėl mūsų šalyje neleidžiamai gyvaisiais donorais tapti žmonėms, kurie nėra recipiento giminės, R.Pekarskienė pabrėžė, kad donorystės procedūros numatytos mūsų šalies teisės aktuose. „Svetimiems žmonėms organų dovanoti negalima dėl galimų komercinių sandorių, taip pat dėl psichologinių dalykų“, – pasakoja Nacionalinio transplantologijos centro atstovė.
Niekas nebesitikėjo stebuklo
Ugnė Šakūnienė – viena tų recipientų, kuriems persodinti artimųjų organai. Moteriai neeilinius išbandymus teko išgyventi dar vaikystėje, kuomet ji pirmą kartą susidūrė su rimtomis sveikatos problemomis. „Man inkstų funkcijos nepakankamumas komplikavosi po gripo, kuriuo susirgau būdama 11 metų. Po truputį situacija tik prastėjo, o kai buvau šešiolikos medikai pradėjo taikyti dializę, nes nebefunkcionavo abu inkstai“, – pasakoja ji.
Pasak moters, prieš tris dešimtmečius šių procedūrų kokybė buvo siaubinga. „Dializuodavo tik tuos, kurie galėjo sulaukti donoro, o dializės buvo atliekamos tik poroje miestų. Kadangi laukiančiųjų inkstų persodinimo būdavo labai mažai, ir laukimo laikas buvo trumpas – ne daugiau kaip keletas mėnesių, nes ilgiau sergantieji paprasčiausiai neišgyvendavo. Tačiau ir tais laikais transplantacijos sulaukdavo ne visi“, – liūdnais prisiminimais dalijasi Ugnė.
Paauglei buvo reikalinga inkstų transplantacija, todėl jos mama nutarė dovanoti inkstą ir dėl to pradėjo intensyviai „atakuoti“ medikus. „Su mamos inkstu pragyvenau šešerius metus, kas tais laikais tai buvo labai neblogas rezultatas“, – teigia Ugnė. Tačiau, pasak moters, situacija vėl pablogėjo, nes nebuvo tokių kokybiškų imunitetą slopinančių vaistų, kokių yra dabar, vėl prasidėjo dializės, reikėjo naujos transplantacijos.
U.Šakūnienės teigimu, tuo metu turbūt jau niekas nebetikėjo, kad ji išgyvens. „Tačiau nuostabių gydytojo ir tėčio, kuris taip pat, kaip ir mama, nesvarstydamas man dovanojo inkstą, dėka išgyvenau. Anksčiau persodintas inkstas buvo išimtas, o su nauju, tėčio inkstu, gyvenu beveik ketvirtį amžiaus. Sunku rasti žodžius, kuriais galėčiau jiems abiem padėkoti“, – atvirauja moteris, šiuo metu vadovaujanti Lietuvos asociacijai „Gyvastis“. Viena šios organizacijos veiklos sričių – donorystės propagavimas, pagalba inkstų ligonis sergantiems asmenims ir jų artimiesiems.
Moteris džiaugiasi, kad pastaruoju metu Lietuvoje donorystė populiarėja, įteisinta galimybė donoro kortelę užpildyti ir internetu. Vis dėlto, pasak jos, valstybės dėmesio šiai sričiai dar trūksta, nėra pakankamos socialinės reklamos.
Atlikta du tūkstančiai transplantacijų
Abu kartus Ugnę Šakūnienę operavo profesorius Balys Dainys. „Ugnės atvejis yra unikalus tuo, kad jai inkstus yra padovanojo abu tėvai. Mama pirmoji ryžosi tokiai aukai. Deja, jos inkstas po kelerių metų nustojo funkcionavęs dėl imunologinių priežasčių. Po to persodintas tėčio inkstas jai tiko labiau“, – pabrėžė profesorius. B.Dainio teigimu, taip atsitiko ir todėl, jog moters imunologinis identitetas labiau panašus į tėčio.
Pasidomėjus, kaip Lietuvos transplantologai vertinami pasaulyje, kokia jų kvalifikacija, B.Dainys patikino, kad mūsų šalies medikai yra aukščiausio lygio profesionalai. „Inkstų transplantacija Lietuvoje atliekama jau 45 metus. Atlikta apie du tūkstančius tokių operacijų. Šimtais operacijų skaičiuojama kepenų, širdies persodinimai. O svarbiausia, kad rezultatai niekuo nesiskiria nuo geriausių užsienio centrų rezultatų”, – pasidžiaugė profesorius.
Nors dviguba transplantacija yra labai reta, U.Šakūnienė – ne vienintelė Lietuvoje moteris, kuriai ne kartą transplantuotas inkstas. Dviems jos likimo draugėms inkstą iš pradžių dovanojo tėtis, o po to mama. Dar vienam recipientui inkstą dovanojo mama, o jam nustojus funkcionuoti – brolis.
Tarp kitko
2012 metais atlikta 12 inkstų transplantacijų iš gyvo donoro, 2013 – 7 transplantacijos, 2014 – 13 transplantacijų iš gyvo donoro.
Donorystės dėka šiuo metu Lietuvoje po kokios nors transplantacijos gyvena per 850 žmonių.
Svetur
Skandinavijos šalyse atvejai, kai organas (inkstas) paimamas iš gyvojo donoro, sudaro bene pusę visų transplantacijų: Norvegijoje 13,5, Danijoje – 18,7, Švedijoje – 16,4 vienam milijonui gyventojų. Lietuvoje šis skaičius siekia 2,3 atvejo vienam milijonui gyventojų.
Vis dėlto, yra valstybių, kuriose donorais gali tapti ir giminystės ryšiais nesusiję asmenys. Viena tokių – Nyderlandai, kurioje bet kuris žmogus, esantis sveikas, atėjęs į kliniką gali paaukoti inkstą altruistiniais tikslais.
Komentuoti: