Prieš pat Naujuosius metus daugelyje miestų vyks tradicinės bėgimo varžybos. Pavyzdžiui, Vilniuje į Kalėdinį bėgimą kviečiama jau 39-ą sykį, pirmą kartą jis įvyko 1976-aisiais. Pernai bėgusių kompanija jau artėjo prie poros tūkstančių, šiemet jų gali būti dar daugiau. Vadinasi, papildomi rūpesčiai užguls ir organizatorių, ir tokiuose renginiuose nuolat budinčių medikų pečius.
Bėgimo maratonų dalyviams neretai prireikia medikų pagalbos.
Trūko vandens ir medikų pagalbos ir vandens
Turbūt daugiausia diskusijų, ar sportas išties yra sveikata, sukėlęs šių metų bėgimo renginys – gegužės pabaigoje vykęs pusmaratonis Vilniuje. Tai buvo bene karščiausias pavasario sekmadienis – tiesiogine prasme. Oro temperatūra perkopė 30 laipsnių žymą, o prie starto linijos 10 ir 21 km nuotoliuose rikiavosi per pustrečio tūkstančio bėgikų. Naujas masiškumo rekordas, tapęs savotišku galvos skausmu organizatoriams. Ir nemenku iššūkiu medikams, budėjusiems šiame renginyje. Tiesa, jų tą kartą buvo, berods, tik 2 brigados. Tik po to, kai bėgikai pradėjo alpti trasoje, jiems į pagalbą pradėjo važiuoti ne renginyje budėję medikai.
Kad maratono bėgimas – iššūkis sau pačiam, sutiks kiekvienas, mėgstantis bėgimą. Jei nesi pasirengęs įveikti 42 kilometrus, pusė maratono – geras būdas patikrinti jėgas. Tačiau pavasarį ne visi bėgimo mėgėjai (ypač į tokio nuotolio startą stoję pirmą kartą) buvo įpratinę kūną prie tokio krūvio. O svilinantis karštis tas bėgimo varžybas pavertė savotišku išlikimo išbandymu. Laimei, be tragiškų pasekmių.
Sportuojantys žmonės puikiai žino, kad treniruočių ir varžybų metu reikia vartoti skysčių. Vanduo bėgikams yra būtinas. Tačiau šį kartą jo trūko ir atsigaivinimo taškuose, o ir patys dalyviai, matyt, tikėjosi, kad jų organizmo „baterijos“ atlaikys be skysčių atsargų papildymo. Žmonės alpo... O po varžybų dar ilgai netilo priekaištai organizatoriams, esą varžyboms buvo nepakankamai pasiruošta. Taip, sinoptikų prognozės buvo žinomos, likus dar kelioms dienoms iki varžybų. Vandens atsargų galima buvo ir reikėjo paruošti daugiau. Tačiau kiekvienas dalyvis galėjo ir pats pasirūpinti, kad turėtų gertuvę ar butelį vandens su savimi... Kaip ir nuo tiesioginių saulės spindulių saugantį galvos apdangalą...
Savanorių pagalba
„Kai rudenį vyko Vilniaus maratonas, trasoje kas puskilometrį buvo po savanorį, išklausiusį pirmosios pagalbos kursus. Trasoje budėjo šeši greitosios pagalbos ekipažai, finiše dirbo dar trys gydytojai. Vadinasi, iš viso dalyviams pagelbėti buvo pasirengę apie aštuoniasdešimt žmonių“, - pasakoja „Vilniaus maratono“ direktorius Darius Mikulis. Jo teigimu, nėra jokio standarto, kiek medikų turėtų budėti renginyje, sutraukiančiame tūkstantinius dalyvių būrius. Pavyzdžiui, Čikagos maratone, kur dalyvauja apie 40 tūkstančių bėgikų, prie finišo budi apie 30 „greitųjų“.
Vilniaus maratonas šiemet sumušė visus masiškumo rekordus, tačiau rimtesnių incidentų nebuvo. Deja, šių varžybų istorijoje yra liūdnų faktų. 2009 m. rudenį po finišo mirė trumpiausią, 4 km, nuotolį įveikęs bėgikas. Vyresnis nei 70 metų žmogus, beje, ne sykį dalyvavęs varžybose, sukniubo po finišo. Medikai jam suteikė pirmąją pagalbą, vyras nuėjo, tačiau po kelių minučių vėl susmuko – neatlaikė širdis...
Lenktynėse – ir tragiškos avarijos
Automobilių lenktynėse rizika ir pavojai nuolat lydi ne tik dalyvius, bet ir žiūrovus. Deja, ir Lietuvoje vykstančiose varžybose tragiškų įvykių yra buvę. Vienas paskutinių – žiūrovės žūtis 2013 m. gegužės mėnesį vykusiame Vilniaus ralyje. Iš trasos išlėkęs sportinis automobilis nuskriejo į žiūrovų būrį: viena moteris dėl šios avarijos žuvo.
Automobilių lenktynių organizatoriai prieš varžybas privalo patvirtinti saugos planą, kuriame numatytos ne tik tvarką užtikrinančių pareigūnų buvimo vietos, bet ir medikų dislokacija bei galimi maršrutai nelaimės atveju. Tačiau ir tai ne visada apsaugo nuo nelaimių.
2007 m. „Kauno rudens“ ralyje avarijoje žuvo lenktynininkas Rolandas Šaduikis. Jo vairuojamas „Honda Civic“ kelis kartus vertėsi: nors sportiniuose automobiliuose yra įrengta itin daug apsaugos priemonių, lenktynininko gyvybės išgelbėti nepavyko.
Komentarai
Asociacijos „Sporto renginiai“ direktorius Evaldas Martinka:
- Bet kuriame rimtame sporto renginyje privalo budėti medikai. Kol neturi sutarties su pirmąją medicinos pagalbą teikiančia organizacija, net negausi leidimo varžyboms. Mūsų praktikoje buvo įdomi situacija Druskininkuose, kur vyko maratono bėgimas. Ten budėjo medikai, atėjo žmogus ir paprašė, kad leistume budinčiai „greitajai“ nuvežti jo giminaitį, kuriam prireikė skubios pagalbos. Savotiškiems „mainams“, kad renginys neliktų be medicinos personalo, jis pasiūlė savo pažįstamą kvalifikuotą mediką, kuris sutiko kelias savaitgalio valandas pabudėti renginyje. Laimei, kad mūsų bėgikams nieko nenutiko ir jo paslaugų neprireikė. Nes neleidę išvykti „greitajai“ (už kurios paslaugas buvo sumokėta iš anksto), būtume jautę priekaištą dėl neišgelbėtos gyvybės.
Automobilių ralio lenktynių organizatorius Ramūnas Kliunka:
- Lietuvos automobilių ralio čempionato organizatoriai privalo laikytis griežto reglamento: kiekvieno lenktynių greičio ruožo starte privalo būti greitosios pagalbos automobilis. Jeigu lenktynėse yra keli nesikartojantys greičio ruožai, į kiekvieno jų starto vietą, likus bent pusvalandžiui iki varžybų pradžios, medikai jau būna atvykę. Be to, organizatoriai privalo pasirūpinti reanimobiliu – jo pakanka vieno. Reanimobilio buvimo vietą numato ralio gydytojas: geriausią įrangą turinčios medikų pajėgos turėtų vykti į nelaimės vietą, kai paprasta „greitoji“ nebesusitvarko su užduotimi. Ralio lenktynės vyksta bent dešimt valandų, kartais – net dvi dienas, tad galite paskaičiuoti, kiek organizatoriai turi sumokėti už medikų budėjimą.
Mūsų ralio lenktynės žiemą vyksta Utenos krašte, todėl visos to regiono medikų tarnybos būna iš anksto informuojamos apie daug žiūrovų sutrauksiantį renginį, kad būtų pasirengta galimiems papildomiems iškvietimams.
VšĮ „Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotis“ direktorius Nerijus Mikelionis:
- Mes turime prievolę budėti tokiuose masiniuose renginiuose, tačiau kai kurių budėjimų atsisakome, nes privalome atlikti pagrindinę misiją – būti pasirengę suteikti būtinąją pagalbą miesto gyventojams. Jeigu kažkas galvoja, kad „greitoji“ iš tokių budėjimų daug papildomai uždirba, tikrai atsakysiu – jog ne. Tokia prievolė – tai tik papildomas vargas ir atsakomybė.
Renginys trunka valandą, dvi ar kiek ilgiau, tačiau mes juk privalome planuoti budėjimus pamainomis, negali žmogaus iškviesti savaitgalį tik valandai ar dviem, reikia planuoti viso ekipažo budėjimą.
Pas mus kol kas nenaudojami jokie skaičiavimai, kiek medikų privalėtų būti masiniuose renginiuose. Užsienyje yra metodikos, kurios ir lemia budinčių pirmosios pagalbos specialistų skaičių, atsižvelgus į tai, kiek bus dalyvių ar žiūrovų, kokios pakraipos renginys, kokios galimos rizikos.
Komentuoti: