Lietuvos neurochirurgų draugijos pirmininkas, Vilniaus universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos bei Respublikinės Vilniaus universitetinė ligoninės Neuroangiochirurgijos centro vadovas med. dr. Saulius Ročka sako, kad tiek politikai, tiek ir Sveikatos apsaugos ministerija turėtų padėti medikams dirbti. Deja, vertinant Neurochirurgijos paslaugų optimizavimo planą įspūdis susidaro priešingas. Skaudžiausia, kad priimant sprendimus, žaidžia interesai, o ne noras padėti pacientui.
„Mano supratimu, tiek politikai, tiek ministerija turėtų padėti gydytojui, o ne sakyti, ką jis turi daryti. Ačiū Dievui, operacinėje jie nevaikšto...“ - Lietuvos neurochirurgų draugijos pirmininkas doc. med. dr. Saulius Ročka.
- Taigi nepaisant aršių diskusijų, Kaune bus įsteigtas referencinis neurochirurgijos centras ir toliau bus tęsiamas Neurochirurgijos paslaugų optimizavimo planas. Kol gydytojai neurochirurgai tikina, jog šie žingsniai sužlugdys veikiančią sistemą, Sveikatos apsaugos ministerija sako, kad viskas išliks po senovei. Nelabai tuo tikite?
- Likti taip, kaip buvę, negali, juk tam ir vykdoma reforma, kad kas nors pasikeistų. O kas ir kaip bus... Įsakymus vykdyti privalome. O tai reiškia, kad visa rimta neurochirurgija bus atliekama Kaune. Didžioji dalis galvos smegenų onkologinių operacijų, visa vaikų neurochirurgija, funkcinė, stereotaksinė, dalis kraujagyslių neurochirurgijos.
Mums liks: trauma ir dauguma stuburo ligų. Tačiau jei skaitytume ministro įsakymą dėl neurochirurgijos paraidžiui, vargu ar turėtumėme ir tokias operacijas atlikti.
Kaip žinia, įstatyme išskirtos retos ligos, apibrėžiamos kaip tos, kuriomis tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse serga mažiau kaip penki iš dešimt tūkstančių žmonių arba jos yra įtrauktos į pasaulinę sistemą OPRHA.Net. Pagal ją tiek vidutinė, tiek ir sunki galvos smegenų trauma sistemoje OPRHA.Net turi savo kodą, ir jei pasižiūrėsime didžiąją daugumą stuburo patologijų, jų pasitaiko mažiau nei penkiems - dešimčiai tūkstančių gyventojų.
- Susidaro įspūdis, kad esate „pakibę ore“. Nelabai žinote, nei kas, nei kaip bus...
- Ore kybome dvejus metus, tiek laiko, kiek ši reforma vykdoma. Prasidėjo ji nuo darbo grupės ministerijoje, bet ši darbo nebaigė. Kilo nemažai diskusijų dėl jos naudingumo ir efektyvumo. Tačiau diskusijoms nė nepasibaigus sveikatos apsaugos ministras pasirašė pirmąjį įsakymą. Jis priimtas toks, koks buvo pasiūlytas. Net ir naujesnėje jo versijoje viskas praktiškai tas pats, pakeistos tik kelios spalvos.
Jei neklystu, prieš maždaug šešerius metus panaši situacija jau buvo. Tačiau tuomet Sveikatos apsaugos ministerijos kolegija nusprendė, jog tokia reforma neatitinka mūsų standartų. O šiemet viskas tiesiog tobula...
- Nemažai diskusijų kelia ir į sąrašą patekusios retos ligos. Pradėti ir teisiniai procesai. Manote, kad dar galima ką nors pakeisti?
- Gydytojai neturi įtakos teismams. O tai, kad į retų ligų sąrašą pateko kai kurios dažnos ligos, yra unikalus lietuviškos teisėkūros objektas. Pavyzdžiui, kad ir meningiomos, kurios yra pats dažniausias gerybinis galvos smegenų navikas. Parkinsono liga... Čia kaip pažiūrėsi. Jei vertintumėme pagal neurochirurgines operacijas, kurios atliekamos sergantiesiems Parkinsonu, jos iš tiesų yra retos, tačiau pats ligos paplitimas niekaip netelpa į retų ligų sąrašą.
- Atliekate nemažai neurochirurginių operacijų vaikams, tačiau dabar jūsų sukaupta patirtis lyg ir pasidaro nebereikalinga. Skaudu?
- Patirtis kaip patirtis - aš rasiu kur ją pritaikyti. Bet yra visa funkcionuojanti ligoninė, surinktas personalas,veikiančios sistemos, investicijos... Mano nuomone, Vilniaus vaikų ligoninė šiuo metu yra ta gydymo įstaiga, kur vaikams yra sukurtas visas chirurgijos paslaugų spektras.
- O kaip bus su rezidentūra? Jei nebegalėsite atlikti visų operacijų, būsimiems neurochirurgams tapsite nebepatrauklūs kaip mokymo bazė?
- Pradėkime nuo to, kad vieno gydytojo neurochirurgo paruošimas trunka dvylika metų. Valstybei tai kainuoja kelias dešimtis tūkstančių litų, o dabar net ir eurų. Kadangi šiuo metu neurochirurgus ruošia Vilnius ir Kaunas, stengiamės kasmet rezidentūrai priimti bent po vieną. Tačiau netolimoje ateityje, vykdant ministro įsakymą, tiesiog nebeturėsime pajėgumų šiems specialistams ruošti. Kils ir dar daugiau problemų. Neurochirurgas nėra specialistas, kuris gali dirbti vienas. Jam privaloma ir radiologija, neurologija, onkologija, endokrinologija. Dingus vienai grandžiai nukenčia ir visos kitos. Taigi rezidentūros klausimas taip pat kabo ore.
- Nemažai stažavotės užsienio šalyse. Kaip manote, kurioje jų neurochirurgijos plėtra galėtų būti pavyzdys ir mums?
- Neurochirurgija daug priklauso nuo aparatūros ir technologijų progreso. Todėl natūralu, kad geriausiai ji plėtojama ten, kur sveikatos apsaugai skiriami dideli finansiniai ištekliai. Tarkim, Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Izraelis. Lietuvai į jų finansinius išteklius, skiriamus sveikatos apsaugai, bent šiuo momentu niekaip neišeina taikytis. Tačiau yra ir mažesnio biudžeto šalių, kur neurochirurgija gražiai tvarkoma, pavyzdžiui, skandinaviškas modelis. Centrų ten nėra daug, bet visuose suskirstyta, ką kiekvienas gali daryti, kad pacientai gautų kokybišką pagalbą ir svarbiausia laiku. Panašiu principu sistema veikė Lietuvoje ir galėjo būti toliau sėkmingai plėtojama, bet...
- Rinkdamasis specialybę turbūt nesitikėjote, kad teks spręsti su gydymu nesusijusias problemas?
- Tikrai ne. Manau, kad tai - ne gydytojų kompetencija. Mano supratimu, tiek politikai, tiek ministerija turėtų padėti gydytojui, o ne sakyti, ką jis turi daryti. Ačiū Dievui, operacinėje jie nevaikšto...
- Atlikote tyrimą apie galvos traumas ir Mėnulio fazes. Kas paskatino imtis tokios tyrimo krypties?
- Apie įvairias ligas „vaikšto“ be galo daug mitų. Ir vienas jų, kad per pilnatį ženkliai padaugėja galvos traumų. Tačiau kaip parodė tyrimai, tai tėra tik pramanai. Neurochirurginių traumų, ar per pilnatį, ar per kitas mėnulio fazes nutinka tiek pat. Vienintelis radinys, kad per pilnatį jos būna šiek tiek sunkesnės, bet tai gali būti susiję su pacientų skaičių svyravimais.
Dosjė
1992 – 1998 m. Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, medicinos specialybė.
1998 – 1999 m. Vilniaus universitetas, pirminė rezidentūra.
1999 – 2003 m. Vilniaus universitetas, antrinė chirurgijos rezidentūra.
2001 – 2005 m. Europos neurochirurgų rezidentų mokymo programa, Praha (Čekija), Bona (Vokietija), Budapeštas (Vengrija), Salonikai (Graikija).
2003 – 2005 m. Vilniaus universitetas, tretinė neurochirurgijos rezidentūra.
2003 m. apginta medicinos mokslų daktaro disertacija, tema „Intrakranijinių pulsinių bangų, užrašytų neinvaziniu trans-intrakranijiniu ultragarsiniu aparatu, hidrodinaminiai ypatumai“, Vilnius universitetas.
2002 m. – iki dabar Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra, normalios anatomijos dėstytojas I kurso studentams.
2004 m. Vilniaus universitetas, Medicinos fakultetas, Neuroangiochirurgijos klinka, nervų sistemos mokslo (Neuroscience) paskaitų ciklo dėstytojas.
Komentuoti: