Darbas reanimacijos skyriuje – lyg lėktuvo valdymas

Aigustė Tavoraitė
2019-02-25
„Darbas reanimacijos skyriuje lyginamas su lėktuvu, kur gydytojai - kaip pilotai, sėdintys prie monitorių, turintys daugybę įvairiausių algoritmų, viską stebi. Pypsi aliarmai, mirga švieselės, slaugytojos kaip stiuardesės dalina tabletes ir prižiūri tvarką, o pacientas, kaip ir keleivis, jei jau kažkas blogai, nieko padaryti negali“, – sako VUL Santaros klinikų III Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas doc. dr. Mindaugas Šerpytis (48 m.)
Darbas reanimacijos skyriuje – lyg lėktuvo valdymas
„Kartais grįžti namo ir turi per jėgą šypsotis, kuo nors užsiimti, atsineši daug emocijų iš ligoninės. Bet jei reiktų antrą kartą rinktis specialybę, eičiau ten pat“, - sako VUL Santaros klinikų III Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas doc. dr. Mindaugas Šerpytis.

- Dirbate skyriuje, kur dienomis, savaitėmis ar net mėnesiais kovojama už gyvybę. Pavyko užsiauginti šarvą kasdien matomam skausmui, mirčiai?
Mitas, kad čia dirbdami gydytojai tampa cinikais ar yra apsišarvavę ramybe. Mums per trumpą laiką tenka sugerti įvairių emocijų paletę ir tai nelieka be pėdsakų. Galima sakyti, kad nuotaikomis ir išgyvenimais tai yra kontrastingiausias ligoninės skyrius. Čia būna daug skausmo, bet nemažai ir džiaugsmo. Ir tos emocijos – itin subrandintos, nes padėti išgyventi įvykusią katastrofą užtrunka laiko. Pacientai, jų artimieji tampa viso personalo gyvenimo dalimi. Patekę į tokią situaciją jie nori išsikalbėti, kartais pokalbis trunka valandą, kelias. Neretai turi kartoti informaciją, nes nelaimės akivaizdoje, kaip įrodyta, artimieji jos išgirsta tik kokį trisdešimt procentų. Artimiesiems svarbu pajausti, kad gydytojas yra lyg jų šeimos narys – padarys viską, kad pacientas išgyventų. O kai suartėji su ligoniu, jo šeima, natūralu, kad netektis ypač skaudžiai išgyvenama, ypač jei pacientas jaunas. Bet jei pavyksta padėti, lydi didžiulis bendras džiaugsmas. Gražios akimirkos, kai buvę pacientai užsuka pasilabinti. Tuomet skyriuje kyla didelės emocijos, džiaugsmingai apsikabinama. Tačiau nepaisant didelio dėkingumo, dalis pacientų vengia sugrįžti - kova dėl gyvybės pareikalauja daug jėgų, nemažai ir fizinės kančios. Kontrastingų jausmų paletę gerai atskleidžia ir donorystės atvejai, kai didžiulė žmogaus nelaimė kitą padaro laimingą.
 
- Kaip į siūlymą paaukoti organus reaguoja netektį išgyvenantys artimieji?

Tai artimiesiems daug jėgų ir vidinės stiprybės reikalaujantis sprendimas. Atrodo, kaip žaibas iš giedro dangaus atima artimą žmogų, o gydytojas dar prašo apie tokius dalykus galvoti... Tai itin jautru ir kelia nemažą iššūkį pačiam gydytojui. Bet jei jis apie tai neinformuoja artimųjų, atima šansą iš žmogaus padaryti paskutinį ir vieną gražiausių darbų gyvenime – išgelbėti mažiausiai keletą gyvybių. Visada stengiamės tai artimiesiems paaiškinti. Tačiau kai kuriems žmonėms būna sunku suprasti, kad artimojo nebėra, juk dar mato plakančią širdį... Tačiau parodome galvos smegenų angiografiją, kad kraujas nebepriteka, kad žmogus nebereaguoja į aplinkos dirgiklius...
 
- Donorystės srityje dar turime kur pasitempti?
Lietuviai yra pakankamai supratingi šiuo klausimu ir atsisakančiųjų yra nedaug. Tačiau kur galime pasitempti – padėti artimiesiems iš anksto pareiškus valią. Priimti sprendimą už artimąjį jo netekus, kai iš skausmo plyšta širdis, labai sudėtinga. Todėl visada palaikiau idėją, kad gaunant pasą ar vairuotojo teises kartu būtų įteikiama ir donoro kortelė. Tai nereiškia, kad turi iškart pasirašyti, bet bent susimąstyti, kad sėsdamas prie vairo padidinu sau riziką. Arba gal tai kaip tik paskatintų saugiau vairuoti. Tačiau visuomenė bręsta ir suvokia paskutinio gero darbo prasmę. Įkvepia ir pamokančios istorijos. Vienos moters artimieji, sutikę paaukoti organus, po kelių metų atvažiavo čia padėkoti. Moters vyras sakė niekada negalvojęs, kad be mamos likęs penkerių šešerių metų sūnus gali taip didžiuotis mamos poelgiu. Donorystė padarė vaiką daug kartų geresniu, stipresniu, drąsesniu žmogumi.
 
- Kita medalio pusė – kol kas šalyje pareikšti valios dėl negaivinimo praradus sąmonę žmogus negali...
Paruoštas projektas kol kas atgulė Seime. Nors jis yra ganėtinai švelnus, kitose šalyse žmogui palikta teisė nuspręsti praktiškai viską. Pagal dabartines pataisas pacientas negali visiškai išreikšti savo nuomonės, nes reikalingas gydytojų konsiliumo pritarimas. Manau, kad medikai privalo viską pasakyti ligoniui, kas jo laukia vienu ar kitu atveju, taikant vieną ar kitą gydymą, bet jis pats turi priimti sprendimą, nori ar nenori būti gaivinamas, kokias procedūras taikyti. Man atrodo, kad yra didžiulė nepagarba žmogaus mirčiai, kai jo iš anksto neatsiklausus jis yra vežamas į ligoninę, jungiami aparatai ir kovojama už kelias gyvenimo valandas, dienas, nors jo į gyvenimą jau nebesugrąžinsime. Taip, daugeliu atveju reikia kovoti. Tačiau yra situacijų, kai patys artimieji sako, atjunkite viską, supranta, kad nieko nebepadarysime. Pasaulyje tai galima, o pas mus – ne. Turime toliau leisti adrenaliną, kuris kaip bizūnas plaka širdį. Aišku, sveikas protas veikia ir, pavyzdžiui, daugelis onkologinių pacientų užgęsta namuose, bet tai turėtų būti teisiškai apibrėžta, kaip yra visame pasaulyje.
 

- Neteko svarstyti, kodėl sėdote į šią „galerą“?
Kartais grįžti namo ir turi per jėgą šypsotis, kuo nors užsiimti, atsineši daug emocijų iš ligoninės. Bet jei reiktų antrą kartą rinktis specialybę, eičiau ten pat. Iš pradžių svajojau apie chirurgiją, bet intensyvioji terapija pavergė įsidarbinus slaugytoju ūmiu apsinuodijimų skyriuje, reanimacijos palatoje. Ši specialybė turi žavesio, nes labai greitai leidžia pamatyti rezultatą, kaip gali padėti žmogų. Šiaip mediku tapti įkvėpė šeimos pavyzdys. Mano tėvai – be galo darbui atsidavę gydytojai, kuriais labai didžiuojuosi. Ne kartą mažas dienas leisdavau pas juos ligoninėse, augau landžiodamas po darbo stalu kabinete (šypsosi). Meilę universitetui, dėstymui, darbui su studentais įskiepijo močiutė, didelė Vilniaus universiteto patriotė.
 
- Kasdien susidurdamas su mirtimi išmokote pajausti gyvenimo vertę?

Dažnai girdžiu sakant, kad jau tikrai turėčiau mokėti džiaugtis gyvenimu. Bet realybė tokia, kad kai esu skyriuje, tai suvokiu, bet vos uždarau duris, įtraukia rutina. Pasijunti lyg patekęs į vakuuminį paštą ir leki su visuomene. Darbas tikrai išvargina, jauti, kaip lydi perteklinės baimės, supranti, kad nelaimė nesirenka pagal amžių. Neatsitiktinai dabar daug kalbama apie depresiją, perdegimo sindromą. Daugelio medikų ir šeimos sugriūna, kiti taip ir nesusiranda antrosios pusės. Ir negali kaltinti specialybės dėl užimtumo, bet jai turi būti labai atsidavęs ir šie žmonės nebūna labiausiai džiaugsmu spinduliuojantys asmenys. Visi susigalvoja savo receptą, kaip nuo to atsiriboti. Mano didžiausias džiaugsmas - auganti dukrelė, su kuria atrandame vis daugiau veiklų.

 
Dosjė
Gydytoju anesteziologu reanimatologu dirba nuo 1998 metų.
Nuo 2005 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anesteziologijos ir reanimatologijos klinikos docentas bei rezidentų vadovas. 2008 m. Vilniaus universitete apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją.
Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijos narys. Nuo 2013 m. – Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos iždininkas. Lietuvos parenterinės ir enterinės mitybos draugijos narys. Nuo 2005 m. – Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos specialistas konsultantas.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Budinti vaistinė


    Vaistinių tinklas „Camelia“ neužleidžia lyderio pozicijų

    Vaistinių tinklas „Camelia“ neužleidžia lyderio pozicijų

    Jau 30 metų gyvuojantis lietuviško kapitalo vaistinių tinklas „Camelia“ lyderio pozicijų rinkoje neužleidžia ne...
    „Eurovaistinė“ pristato sveikas kainas: ką sausį galite įsigyti pigiau?

    „Eurovaistinė“ pristato sveikas kainas: ką sausį galite įsigyti pigiau?

    „Eurovaistinė“ kiekvieną mėnesį pristato naujas „sveikas kainas“ – bent 10 aktualiausių mėnesio prek...

    razinka


    Sveika šeima


    Ar šįryt išsivalėte dantis?

    Tik pusė Lietuvos ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų ar globėjų kasdien ryte valo vaikams dantis, rodo naujausias Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ atliktas tyrimas. Konferencijoje dantų priežiūros specialistai aptarė esamą padėtį bei prevencines strategijas, padėsiančias spręsti spa...

    Sveikatos horoskopas


    Lakpkričio 23-29 d.

    Avi­nas
    Šią sa­vai­tę šil­čiau ren­ki­tės ir ven­ki­te skers­vė­jų. Tre­čia­die­nį ga­li­te su­sap­nuo­ti pra­na­šiš­ką sap­ną. Šeš­ta­die­nis - tin­ka­ma die­na są­na­rių gy­dy­mui ir spe­cia­liems mankš­tos pra­ti­mams.

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    G.Thunberg – pranašė savame krašte?

    Klimato aktyvistė iš Skandinavijos Greta Thunberg, matyt, priprato ne tik rėžti paveikias kalbas, bet ir bendrauti su policijos pareigūnais. Praėjusį mėnesį ji buvo sulaikyta Londone, mat į viešbučio patalpas trukdė įeiti naftos ir dujų bendrovių atstovams. Šią savaitę aktyvistė su bendraminčiai nelegaliai savo k...

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Krokodilo kepenys su saldžiąja puterija
    Henrikas Vaitiekūnas Krokodilo kepenys su saldžiąja puterija
    Kaip striksi dominatriksė?
    Henrikas Vaitiekūnas Kaip striksi dominatriksė?

    Naujas numeris