„Nuo medicinos nebuvau atitolęs“, - sako buvęs švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis, su triukšmu palikęs ministro postą ir grįžęs į LSMU Kauno klinikas, kur teikia konsultacijas Chirurgijos skyriaus pacientams. Tiesa, baltą mediko chalatą apsivilkęs D.Pavalkis dar nėra tikras dėl ateities: gal rašys memuarus, gal išleis poezijos knygą, o gal vedžios turistus po kalnus ir pasakos liūdnas bei linksmas sveikatos istorijas...
„Esu laisvas dairytis aplinkui ir išsirinkti tai, ko noriu, o ne tai, kas yra prieinama. Ateities nesu suprojektavęs iki galo. Iki rudenio susikursiu. Dabar iš tikrųjų noriu kiek atvėsti, permąstyti kas padaryta“, - sako dirbti į Kauno klinikas grįžęs Dainius Pavalkis.
- Kaip jus, grįžtantį į Kauno klinikas, sutiko kolegos?
- Ko gero, gerai, nes vis klausinėjo, kada vėl eisiu dirbti. Iš pradžių lyg ir bijai, atrodo, kad esi truputį kitoks...
Šiuo metu dirbu ketvirčiu etato, kad eitų darbo stažas, būčiau socialiai draustas ir neieškotų manęs socialiniai darbuotojai kaip kokio „bomžo“.
- Kurį laiką buvote atitolęs nuo medicinos, ar reikėjo „atstatyti“ įgūdžius, išmokti ką nors naujo?
- Nuo medicinos psichologiškai nebuvau atitolęs. Todėl, kad viena sričių, kurią kuravo Švietimo ir mokslo ministerija, yra bio segmentas. Neabejotinai kartu su lazeriais ir puslaidininkių fizika tai yra stipriausias mokslo segmentas Lietuvoje. Kalbant apie praktinius chirurgo įgūdžius, dveji su puse metų - gana didelis laiko tarpas. Jeigu likimas lems, kad vėl grįšiu į gydomąją mediciną, reikės padirbėti, kad įgaučiau patirties, galų gale tam tikro automatizmo, mechaninio darbo, kuris, aišku, pasimiršta.
- Per tą laiką, kol buvote švietimo ir mokslo ministras, daug naujovių „atėjo“ į chirurgiją?
- Iš tikrųjų medicinoje niekas taip greitai nesikeičia. Galbūt kokios nors naujos sritys atsiranda ir pranemos plėtoti, bet kol pasiekia praktiką, praeina ne penkeri ir ne dešimt metų. Taigi stebuklingo atsilikimo negalėtų būti. Bet tas praktinis atitolimas yra, nes reikia mokytis ir naujos receptų išrašymo, elektroninių pažymų išdavimo ir siuntimų reabilitacijai tvarkos. Tiesa, viso to prireiks, jeigu nuspręsčiau grįžti į kasdienį gydomąjį darbą. O tuo dar nesu tikras.
- Ar jau operuojate pacientus?
- Ne. Pradedu nuo konsultacijų, pratinuosi prie ligoninės aplinkos, tada matysime toliau.
- Esate minėjęs, kad chirurgams reikėtų įvesti amžiaus cenzą: esą sulaukę penkiasdešimties jie turėtų pasitraukti iš aktyviosios profesinės veiklos. Kol buvote ministras, nepakeitėte požiūrio?
- Nepakeičiau. Galime diskutuoti: gal penkiasdešimt, gal penkiasdešimt penkeri metai galėtų būti, nes ir darbuotojų pensinis amžius yra vėlinamas. Bet vis tiek chirurgas neturėtų operacinėje dirbti iki mirties. Tai yra sunkus ir atsakingas darbas. Arba jis nieko nepadaro iki galo, nes senka jėgos, arba jis apsimetinėja, kad padarė viską.
Aš pritariu vieno mąstytojo minčiai, kad vidaus ligų daktarą – terapeutą – reikia rinktis kuo senesnį, nes jis turi patirties, o chirurgą – jaunesnį, nes šis turi sveikatos ir drąsos.
- Ar pastarasis laikotarpis, kai paklusdamas partijos sprendimui, palikote švietimo ir mokslo ministro kėdę, jums kainavo daug nervų? Gal netgi reikėjo griebtis raminamųjų?
- (Juokiasi.) Ne, raminamųjų neprireikė. Nežinau, ar aš kolegoms daugiau nervų ištampiau, ar jie man. Bet kadangi didelių intrigų nerezgiau, su spauda draugavau pakankamai gerai, su valdžios struktūromis - irgi. Taigi, nervų pagadino tik vadinamieji Darbo partijos „švietimiečiai“. Bet jų nebuvo tiek daug, kad visą mano gyvenimą apkartintų. Nemanau, kad jie ką nors laimėjo.
- O kaip vertinate naująją švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę?
- Galiu pasakyti, kad dabartinė ministrė apie situaciją rajonų bendrojo lavinimo mokyklose žino tikrai geriau už mane. O kokia jos kompetencija mokslo, tarptautinio bendradarbiavimo plėtros klausimuose, kiek žino universitetinį segmentą, man sunku spręsti. Žinant jos ryžtingą būdą, per pusmetį pamatysime, kas ir kaip yra padaryta. Tuomet galėsime daug objektyviau įvertinti.
- Seimui teikiamas naujas socialinis modelis. Ko iš jo tikitės? Tarkime, buvo svarstoma, ar nereikėtų medikų „pažaboti“ vienu etatu?
- Vienas etatas yra nesąmonė, nes dirbsi penkias dienas per mėnesį, o visą kitą laiką būsi laisvas. Bet, aišku, keturiais ar penkiais etatais jie irgi neturi dirbti – Darbo inspekcijos reikalas tokius išgaudyti. Bet dirbti pusantro arba iki dviejų etatų, juolab jeigu dalis etato yra budėjimai... Nemanau, kad tai yra didžiulė problema.
Nereikia medikų įkinkyti į rožines vežėčias ir sakyti, kad dabar važiuosi ramiai, be pinigų, nedaug uždirbdamas ir mažai dirbdamas. Kam to reikia? Kas iš to laimės?
- Esate užsiminęs, jog sulaukėte patrauklaus pasiūlymo iš Briuselio darbuotis sveikatos politikoje. Galbūt sveikatos sritis jums, kaip medikui, būtų arčiau širdies?
- Pasiūlymų buvo visokių, kai jau turėsiu pasirašytą kontraktą, bus galima komentuoti konkrečiau. Dar svarstau.
Gyvenime yra daug sričių. Galbūt būtų smagu vedžioti pagyvenusių žmonių kalnų takais, pasakoti jiems linksmas ir liūdnas istorijas apie sveikatą. Galbūt vadovauti moksliniam darbui – medicinos rezidentams.
Esu laisvas dairytis aplinkui ir išsirinkti tai, ko noriu, o ne tai, kas yra prieinama. Ateities nesu suprojektavęs iki galo. Iki rudenio susikursiu. Dabar iš tikrųjų noriu kiek atvėsti, permąstyti kas padaryta, gal parašyti memuarus, gal poezijos knygą, tada matysime.
Komentuoti: