„Dabar mano gyvenimas kitoks. Galiu bendrauti su žmonėmis. Anksčiau, būdavau, noriu ką nors pasakyti, bet manęs nesuprasdavo arba suprasdavo neteisingai“, - pasakoja Vytautas Šiumeta, kuris po dvejų metų tylos vėl gali kalbėti.
Susikalbėdavo tik ženklais
„Po širdies operacijos ilgai neatsigavau iš komos, beveik mėnesį laiko. Buvo intubuoti kvėpavimo vamzdeliai ir dėl to surandėjus gerklei oras nevirpino balso stygų. Dveji metai tylos. Iš pradžių buvo labai sunku, niekas manęs nesuprasdavo, daugelis net nenorėjo bendrauti, viešuoju transportu važinėti neįmanoma, parduotuvėje nieko nenusipirksi. Su namiškiais susikalbėdavau tik ženklais, nes rašyti negalėjau, kadangi buvo sutrikusi ir rega“, - sunkiai rinkdamas žodžius pasakoja Vytautas.
Tiesa, vyras džiaugiasi, jog žmona jį suprasdavo ir be žodžių. „Ji mane palaikė visapusiškai ir galbūt labiau už mane kentėjo. Kartu iškentėme sunkųjį gyvenimo periodą. Garantija, jog vėl kalbėsiu, buvo „penkiasdešimt ant penkiasdešimt“. Sakoma, viltis miršta paskutinė, tačiau jau buvau beprarandąs ir ją. Tik šeima ir draugai ragino nenuleisti rankų.
Gydytojas Evaldas Padervinskis pasiūlė operuotis, tačiau primygtinai nereikalavo, kadangi operacija sunki ir sudėtinga. Bet aš buvau užsispyręs, kad gydytojai mane operuotų ir padarytų mano gyvenimą lengvesnį. Pagalvojau - jeigu nepavyktų, galiu likti be kalbos, bet gydytojas davė penkiasdešimt procentų, kad po operacijos ir vėl kalbėsiu. Taip išgelbėjo mane nuo tylos ir aš gydytojui esu labai dėkingas“, - pasakoja vyras.
Be vertėjo
Vytautas jau buvo bepamirštąs, kaip skamba jo balsas. Jam trūksta žodžių apibūdinti tą momentą, kuomet ligoninės palatoje, jau atlikus operaciją, ištarė pirmuosius žodžius.
„Po narkozės gydytojai mane pažadino ir pasakė: na, dabar jau kalbėk! Iš pradžių netikėjau, kad kalbu“, - tai prisiminęs juokiasi vyras. Tiesa, jo balsas dar neskamba idealiai, reikės nemažų pastangų ir treniruočių, kad jis vėl būtų panašus į ankstesnį.
„Dabar mano gyvenimas kitoks. Galiu bendrauti su žmonėmis. Anksčiau, būdavau, noriu ką nors pasakyti, bet manęs nesuprasdavo arba suprasdavo neteisingai. O dabar mane džiugina bičiulių draugija. Anksčiau jie, būdavo, ateina, pasėdi ir išeina. Reikėdavo vertėjo, ką tu jiems nori pasakyti. Juo pabūdavo žmona - mano pagalbininkė ir dešinioji ranka“, - sako nedarbingumą turintis anksčiau suvirintoju dirbęs vyras.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos gydytojas otorinolaringologas Evaldas Padervinskis:
- Sakykite, kas lėmė, jog pacientas prarado kalbos dovaną?
- Pacientui buvo atlikta širdies šuntavimo operacija. Pooperacinis periodas buvo komplikuotas ir, negalėjus paciento atjungti nuo ilgalaikės ventiliacijos, jam suformuota apatinė tracheostoma. Po tokių operacijų pacientams, jeigu negalima jų atjungti nuo kvėpavimą palaikančių aparatų, tai paprastai yra daroma. Šiuo atveju buvo nepalanki vyro anatomija: jis neaukšto ūgio, maždaug metro šešiasdešimt kelių centimetrų, ir anatomiškai turi trumpą kaklą.
Tokiems pacientams kartais iškyla problemų įvedant tracheostomas. Be to, paciento organizmas linkęs į masyvių randų formavimąsi. Po šios procedūros, tai yra atlikus tracheostomą, užsidarė vadinamasis balso plyšys ir pacientas galėjo kvėpuoti tik per esamą tracheostomą, kuri įstatoma tarp kaklo audinių ir trachėjos. Per ją vyras kvėpavo maždaug dvejus metus.
- Kaip galima padėti tokiems balsą praradusiems pacientams?
- Paprastai tokiems pacientams bandome atkurti gerklų vientisumą, kad jie galėtų kalbėti. Šiam vyrui įdėjome vadinamąjį T formos stentą. Tąkart man talkino gydytojas pulmonologas Mindaugas Vaitkus. Kadangi paciento organizmas buvo linkęs į randus, po kurio laiko vėl užrandėjo aukščiau esantys audiniai, ir jis ilgainiui vėl negalėjo prakvėpuoti pro T formos vamzdelį.
Mes jį pašalinome, vėl grąžinome tracheostomą. Visą tą laiką pacientas negalėjo kalbėti. Kaip jau minėjau, vyras buvo labai „nedėkingas“ pacientas, tai yra trumpo kaklo ir nedidelio ūgio. Su amžiumi vyksta stuburo kaulėjimo procesas ir jis negali atlenkti galvos ganėtinai stipriai. Tad nebuvo galima atlikti įprastinės trachėjos plastikos, kuomet yra išpjaunama pažeistoji trachėjos dalis ir susiuvama. Po tokios operacijos jaunam pacientui viskas labai gražiai sugyja.
Tačiau minėtam pacientui atlikti tokią operaciją techniškai būtų labai sunku, todėl kartu su Mindaugu Vaitkumi bei mano mokytoju profesoriumi Sauliumi Vaitkumi nusprendėme, kad pabandysime pacientui rekonstruoti esamą trachėją, panaudojant šonkaulio kremzles. Taip ir padarėme.
- Ar tokiems pacientams balsas visiškai sugrįžta?
- Visada yra rizika, priklausomai nuo traumos mechanizmo, pavyzdžiui, nuo to, kaip lūžta gerklų kremzlės. Jeigu mažais, smulkiais gabaliukais, tuomet šiek tiek sudėtingiau jas rekonstruoti. Be abejo, balsas gali šiek tiek keistis.
Šiam pacientui esame atkūrę gerklų karkasą, naudojant šonkaulio kremzles. Kad jis išsilaikytų, esame kaip ir anksčiau įdėję T formos vamzdelį, kurį po trijų mėnesių bandysime šalinti, kad pacientas galėtų normaliai, kaip ir mes visi, kvėpuoti. Tokiais atvejais labai svarbus komandinis darbas. Man labai svarbu, kad kiti gydytojai specialistai prisidėjo labai stipriai. Taip pat anesteziologai turėjo pakankamai sudėtingą uždavinį operacijos metu išlaikyti pacientą intubuotą. Turint gerą komandą, galima pasiekti tikrai gerų ir gražių rezultatų.
Komentuoti: