"Metų vadovas 2004" Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovas dr. Jonas Sąlyga kažkada yra užsiminęs: „Gimtadienių nešvenčiu, bet jubiliejų paminėti privalu.“ Todėl šeštadienį šešiasdešimtmetį švenčiančio gydytojo kolegų, bendramokslių ir artimųjų paprašėme apibūdinti jį vienu žodžiu. Nuoširdus, geras, šiltas, paprastas ir talentingas - išgirdome. Prie šių savybių pridurčiau – džentelmenas. Net jei dangus griūtų, J.Sąlyga turbūt smagiai šypsotųsi, gal net paremtų krentantį dangų, o atsisukęs per petį pridurtų: „Juk sakiau, kad viskas bus gerai.“
Jubiliejų švenčiantis Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas Jonas Sąlyga, pasak jo bičiulių ir kolegų, linksmas, draugiškas ir visai nepasipūtęs.
„Ilgai laukiau“
„Toks jau mano Jonas... Nenustygstantis vietoje, nuostabus žmogus, geriausias draugas... Labai myliu savo žmogų. Ir nė negaliu apsakyti džiaugsmo atradus tokį aukso grynuolį. Perfekcionistas - viską nori daryti pats, tiksliai, iki galo. Tiesa, ši savybė kartais šiek tiek erzina. Retsykiais galėtų daugiau pasitikėti kitais. Bet čia viskas iš to begalinio noro idėją įgyvendinti puikiai, net kai tai atrodo neįmanoma. Nenuobodžiaujam, Jonas vis ką nors naujo sugalvoja. Ar sunku taip gyventi? Priešingai, jis mane įkvepia. Šeima ir meilė - kaip tešla, kurią reikia nuolat minkyti, kad atsirastų naujų idėjų. Jis nieko nestabdo, nei manęs, nei vaikų, greičiau mus visus uždega. Supratingas, niekada nepasmerks žmogaus. Net jei jis padarė ką nors pikto, visuomet stengiasi pateisinti, atrasti ką nors gero. Kartais pagalvoju, kad jis per geras, ieškodamas to gerumo ir pasitikėdamas kitais žmonėmis“, - pasakoja
jubiliato žmona Jolanta Sąlygienė (nuotr.).
Pasmalsavus, ar pamenanti pirmąjį judviejų susitikimą, moteris nusišypso. „Pirmą dieną jis manęs taip jau labai nesužavėjo. Ne todėl, kad buvo nesimpatiškas, tiesiog vyresnis, atrodė toks labai patyręs... Aš irgi nebuvau visai vėjavaikė, bet viską įsivaizdavau šiek tiek kitaip. Gerai, kad tėvai ir draugai mane paprotino, vis sakydavo pažiūrėk į Joną kitomis akimis...Paklausiau. Turiu prisipažinti - ilgai laukiau tokio žmogaus“, - atvyrauja J.Sąlygienė.
Dvylikos bosų akordeoniukas
„Jonas buvo labai stropus, draugiškas studentas, o kas labiausiai įsiminė - visuomet su akordeonu. Oi, gražiai grodavo ir balsas geras, malonus ausiai. Visose šventėse, susitikimuose ir net tuo metu privalomose išvykose padirbėti į kolūkį nesiskirdavo su instrumentu. Linksmos vakaronės būdavo. Net ir armijoje, kuomet turėjome atlikti privalomą mėnesio tarnybą su juo nesiskyrė, - pasakoja J.Sąlygos bendramokslis, o dabar ir kolega
Valdas Timinskas (nuotr.).
Kaip kažkada yra sakęs ir pats Jonas Sąlyga su akordeonu jis nesiskiria nuo ketverių, kai jam dar visai pypliui tėvai padovanojo nedidelį, berods, dvylikos bosų akordeoniuką. Pats kūrė dainas ir net būdamas penkerių pirmas kapeikas uždirbo iš muzikos, visai netyčia. „Pro mūsų namus dažnai važiuodavo kareivėliai. Kartais jie užsukdavo atsigerti vandens iš mūsų kieme esančio šulinio. Taip nutiko ir tąsyk. Man begrojant, priėjo vienas latvių kariškis ir įteikė 10 kapeikų“, - yra pasakojęs J.Sąlyga.
„Mokėmės kartu šešerius metus tuometiniame Kauno institute. Viena savybė Jono įstrigo. Jis visuomet norėjo kam nors padėti. Nesavanaudiškas. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė aš pasirinkęs chirurgo specialybę išvykau internatūrai į Klaipėdos miesto ligoninę, o Jonas pasirinko laivo gydytojo specialybę“, - pasakoja V.Timinskas ir priduria, kad dar studijų metais J.Sąlygą vis stengdavosi numatyti kelis žingsnius į priekį, pasižymėjo puikiomis organizatoriaus savybėmis.
Tiesa, pats J.Sąlyga kartą yra prasitaręs, jog gydytoju būti neplanavo. Nuo mažų dienų svajojo tapti laivo kapitonu. „Mano kaimynas buvo laivo kapitono padėjėjas. Vasaromis į gimtinę grįždavo, vilkėdamas labai gražią uniformą. Visas kaimas jūrininku gėrėdavosi. Greičiausiai susiformavęs teigiamas įvaizdis ir lėmė šį norą. Vaikystę leidau šalia Luknės upės. Kaip ir daugelis berniukų mėgau gaminti laivelius ir juos leisti pasroviui, tikėdamasis, kad skaptuoti medinukai Dubysa nuplauks į Nemuną, o juo - į platesnius vandenis - Baltijos jūrą. Mano kambarys buvo nuklotas vaikiškais mediniais laiveliais. Matyt, ne veltui gyvenimas vėliau mane nuvedė į Klaipėdos jūrininkų ligoninę“, - yra sakęs J.Sąlygą.
Jei ne Jonas...
„Jei ne Jonas, Klaipėda tikrai nebūtų turėjusi modernios ligoninės. Juk dabartinės ligoninės statybos tik prasidėjusios dėl blokados sustojo. Niekas turbūt ir nesitikėjo, kad jos bus pratęstos. Ti ne Jonas. Žinoma, gal ir ne man taip kalbėti, esu tik slaugytoja, daugelio niuansų nežinau, bet Jonas nuo pirmų dienų vos atėjęs dirbti, toks jaunas entuziastingas gydytojas kažkaip natūraliai sugebėdavo visus įtraukti į labai įdomius projektus. Iš medikų subūrė agritbrigadą „Švirkštas“. Buvau, galima sakyti, pirmoji jos narė.
Jei reikėtų Joną apibūdinti vienu žodžiu sakyčiau – talentas. Pats ir muziką kurdavo, ir žodžius, ir pasirodymus pats suorganizuodavo. Pradėjome paprastai - pasirodymus rengdavome tiesiog ligoninės salėje, vėliau išplaukėme į platesnius vandenis. Lietuvoje esame laimėje berods antrą vietą. Net širdis apsąla prisiminus tuos laikus, - pasakoja
Vilma Mockienė (nuotr.), kartu su Jonu Sąlygą dirbanti tris dešimtmečius. – Žaviuosi jo diplomatija, per visus tuos metus nė karto nesu girdėjusi jo kalbant pakeltu tonu. Nors juk mums visiems pasitaiko ir sunkių dienų, bet Jonas visuomet su šypsena, nepataisomas optimistas. Pamenu, kaip didžiausią stebuklą, kai važiuojant su „Švirkštu“ į vieną iš pasirodymų, Jonas ligoninės administracijos, kai viskam trūko pinigų, išprašė pasiūti kostiumus. Nežinau, kokias būdais jis tai padarė, bet ką jau moka, tai moka – įrodyti, kodėl reikia to imtis ir kodėl tai svarbu. Be galo nuoširdus žmogus. Jei reikia, gali nors ir iki žemės nusilenkti, padėkoti ar atsiprašyti, bet savo tikslo pasieks, gražiai be jokių intrigų“, - sako V.Mockienė.
Kai neįmanoma virsta įmanoma
Prieš du dešimtmečius, kuomet Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovui dr. Jonui Sąlygai kilo mintis uostamiestyje kurti Širdies chirurgijos centrą, daugelis tai išgirdę tik nusišypsodavo. Vieniems tai atrodė neįmanoma misija, kitiems, jog tokios paslaugos šiam kraštui nereikalingos. Tačiau šiandien retas drįstų ginčytis, jog sprendimas buvo neteisingas. „Oi, kaip rizikavau. Tik vienas žinau, kokios abejonės mane kamuodavo, bet giliai širdy stipriai tikėjau šia idėja“, - yra pasakojęs J.Sąlyga.
„Kuomet atvykau, nelabai ir įsivaizdavau, kiek ir ko čia reikės padaryti, kad galėtume tapti tikrai vakarietišku centru. Pati pradžia nė iš tolo nepriminė vakarietiškos... Pirmus metus širdies operacijų nedariau. Valiau grindis, rūpinausi įranga ir daugeliu kitų dalykų. Nebuvo taip, kad visą reikiamą įrangą gavome ir po dviejų savaičių pradėjome dirbti. Viskas vyko neplanuotai. Niekad nežinojai, kada ir ką gausi, kaip ligoninės vadovui, kuris labai stengėsi ir rūpinosi įrangos finansavimo paieškomis, seksis rasti rėmėjų. Bet kaip matote, viskas pavyko puikiai“ – prieš metus minit centro dvidešimtąjį jubiliejų sakė chirurgas Gediminas Kundrotas.
Pasmalsavus buvusio bendramokslio V.Timinsko, ar nuo studijų laikų Jonas Sąlyga pasikeitė, juk dažnai sakoma, kad valdžia žmogų pagadina, gydytojas šypsosi. „Gal kam taip ir nutinka, bet Jonas ir šiandien toks pats, linksmas, draugiškas ir visai nepasipūtęs. Ligoninėje vyrauja demokratija, o darbuotojai prie tokio vadovo jaučiasi saugiai“, - sako V.Timinskas.
Komentuoti: