Operacinės slaugytoja Raminta Malinauskienė dalyvavusi ir pirmoje, ir daugelyje kitų kepenų transplantacijų sako, kad viskas pasikeitė kardinaliai. „Anksčiau patys važiuodavome ir išimti donorinio organo, ir patys jį įsodindavome. Dabar, mūsų gretos gausesnės. Atliekant pirmąsias transplantacijas virpėjo viskas - ir rankos, ir kojos. Dabar tokio streso nėra. Turime stiprią komandą. Kiek medikų įsijungia į šį procesą? Maždaug dvidešimt penki. Kepenų transplantacijos, nors mes dabar apie jas kalbame paprastai, vis dėlto yra sudėtingos, reikalaujančios be galo daug skirtingų sričių medikų - gastroenterologų, reanimatologų, angiochirurgų, anesteziologų, slaugytojų ir daugelio kitų - komandos“, - sako R.Malinauskienė.
Jauniausiu pilvo chirurgu pristatytas med. dr. Saulius Mikalauskas, sako, kad dirbant gerai sustyguotoje komandoje visos baimės dingsta. „Kai kiekvienas žino, ką jam daryti, viskas vyksta sklandžiai. Juk kiekvienas esantis operacinėje, turi savas funkcijas“, - sako pilvo chirurgas, įsiliejęs į transplantologų būrį.
Pasmalsavus, ar tiesa, kad po kepenų transplantacijos gyvenime daug ką tenka riboti, medikai rėžia: „Nė velnio!“, bet tuoj priduria, jog reikia pasiryžti rimtai dirbti su gydytoju kelis pirmuosius mėnesius. Operacija sudėtinga, kaip apie ją bekalbėtum, įvairų komplikacijų rizika yra, todėl pirmus mėnesius reikia pasisaugoti. Juk ligoniai turi vartoti imunosupresantus, jų imunitetas susilpnėjęs, kad neatmestų naujojo organo. Tačiau po to, žmonės ir vaikus gimdo, ir maratonus bėga. Tiesa, medikai pripažįsta, kad vis dėl to po kepenų transplantacijos daugelis pradeda žiūrėti į gyvenimą, kitaip. Ima jį labiau vertinti.
Mini interviu
„Vienas chirurgas operacinėje nieko nereiškia“
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų direktorius akademikas prof. Kęstutis Strupas sako, jog jaučiasi saugus, kai operacinėje dirba jo suburta komanda.
- Šimtoji kepenų transplantacija Lietuvoje. Pamenate pirmąją?
- Pirmosios kepenų transplantacijos Vilniaus kolegų atliktos 2000-aisiais. Deja, jos nebuvo sėkmingos. Savo pirmąją atlikau prieš dešimt metų. Iki penkiasdešimtos transplantacijos buvau labai aktyvus visose grandyse, nes reikėjo viską „užvesti“. Šiandien gi suburta viena geriausių komandų Lietuvoje ir mano indėlio reikia vis mažiau.
Mano mokytojas visuomet sakydavo, kad vienas chirurgas nieko nereiškia, reikia komandos. Taigi ruošiantis pirmajai mano vadovaujamai transplantacijai, susėdę su kolegomis į autobusiuką išvažiavome į Vokietiją, kur dešimt dienų pirmaujančioje transplantologijų srityje ligoninėje vyko mokymai. Visi gilinomės skirtingose srityse, o vakarais dalijomės įspūdžiais ir žiniomis, taip ugdydami bendrą komandinį pojūtį. Pasiruošimo etapas vyko devynis mėnesius, o lemtingosios dienos prisiminimai iki šiol patys geriausi. Operacija truko nepilnas šešias valandas, beveik be nukraujavimo.
- Kaip suprasti beveik be nukraujavimo?
- Kiekviename operacijos protokole įrašoma kraujo netektis. Keletą mililitrų kraujo operacijos metu visuomet prarandi. Prie pirmosios transplantacijos kraujo netektis – 100 mililitrų. Paprastesnių operacijų metu tokia netektis būtų didelė, o transplantacijos atveju - niekis. Tą kartą apėmė džiaugsmas ir nustebimas. Kodėl taip ilgai laukėme? Juk viskas buvo taip paprasta. Po dvidešimtos transplantacijos jautėmės labai patyrę, galintys imtis ir sudėtingesnių atvejų.
- Kokie tie sudėtingesni atvejai? Ar nutinka taip, kad pacientams, tarkim, dėl gretutinių ligų, net ir atsiradus donorui tiesiog būtų neįmanoma transplantuoti kepenis?
- Transplantacijos operacija susijusi su didele rizikos palete. Tarkim, plaučių, kepenų nepakankamumas - jau yra didelis rizikos laipsnis, kad po operacijos bus daug komplikacijų. Arba kardio poligoninis nepakankamumas, vartų venos trombozė, kai kurie centrai tokių nė neoperuoja. Kuo sunkesnis ligonis, turintis gretutinių ligų, tuo rizikos laipsnis didesnis. Tas pats ir su donorais. Jie skirstomi į tris grupes: geri, vidutiniški ir rizikingi. Pavyzdžiui, jei donorinis organas yra vyresnio nei 65 metų amžiaus žmogaus, jis automatiškai priskiriamas rizikingam.
- Lietuvoje yra nemažai žmonių, kuriems reikėtų kepenų transplantacijos. Tiek jūs tiek ir jūsų kolegos teigia, kad kepenų transplantacija tapo rutinine operacija, tačiau jų per metus atliekama sąlyginai nedaug. Kodėl?
- Donorinių organų trūkumas. Galėtume daug kam padėti, tačiau sutinkančių tapti donorais Lietuvoje yra 25-35 procentai. Pagal šį santykį Lietuva yra ketvirta nuo galo. Be to, tik kas antras, sutikęs aukoti organus, yra tinkamas. Netinka visi, kurie yra sirgę onkologinėmis ligomis, nors ir turi organų donorų korteles, taip pat ir sergantieji hepatitu. Tačiau skaičiuojant aritmetiškai, pagal populiaciją, sugretinus su kitomis šalimis transplantacijų skaičius panašus.
- Tikite, kad netrukus organus galėsime išauginti ar atsispausdinti 3D spausdintuvu?
- Prieš dvidešimt penkerius metus, kai Lietuva tapo nepriklausoma, mažai kas žinojo apie kompiuterius, mobiliuosius telefonus. Viskas atrodė nerealu. O dabar? Be šių informacinių technologijų nė neįsivaizduojame gyvenimo. Tas pats ir su medicina. Kai mokiausi, nė neįsivaizdavau, kad operuosiu „pagaliukais“, per mažus pjūvius. Visa tai atrodė iš fantastikos srities... Kamieninė regeneracinė medicina daro stebuklus, tikrai tikiu, kad kada nors donorinių organų nebereikės. Juolab kad jau yra tikrai sėkmingų pavyzdžių, kaip auginamos kamieninės ląstelės, kurios pakeičia natūralius organus ir panašiai.
- Kepenų transplantacijų prireikia dėl įvairiausių ligų. „Naujų kepenų“, jei tik taip galima pasakyti, prireikia ir žmonėms, kurie piktnaudžiavo alkoholiu, nė nemąstydami apie pasekmes. Ar prireikus transplantacijos tokiems pacientams taikoma tokia pati tvarka kaip ir visiems kitiems recipientams. O gal vis dėl to yra tam tikrų apribojimų?
- Kaip bebūtų liūdna, Lietuva yra viena labiausiai girtaujančių tautų. Kiek man tenka girdėti, iš trejetuko niekaip neiškrentame. Alkoholis sunaikina kepenis... Yra žmonių, kurie suvokia, kad suklydo ir nori gyventi kitaip, tačiau prireikus kepenų transplantacijos. Tokie pacientai į laukiančiųjų eilę įtraukiami tik po pusmečio. Per tuos šešis mėnesius jie turi nevartoti alkoholio ir įrodyti, kad prie senų įpročių negrįš. Neišlaikęs šio kriterijaus į sąrašą nepapuola nė vienas. Užbėgant klausimui už akių, galiu pasakyti, kad tokie pacientai yra nuolat tikrinami. Jie gali bandyti meluoti, kad alkoholio nevartojo, tačiau atlikus testą aptinkamos molekulės, kurios parodo, kad mėnesio bėgyje žmogus vis dėlto neišlaikė.
Mūsų statistika palyginus su pasauline yra palanki. Tik 16 procentų visų transplantuotų yra dėl kepenų cirozės. Kitur - 30 procentų.
Iš kairės: Arminas Skrebūnas, Jonas Špūras, Marijus Gutauskas, Vitalijus Sokolovas, Kęstutis Strupas, Raminta Malinauskienė, Ruslanas Kološa, Audronė Jurevičienė, Marius Paškonis, Jonas Jurgaitis, Saulius Mikalauskas - tai tik dalis medikų, dalyvaujančiųjų transplantuojant kepenis. Pasak medikų, tokiose operacijose dalyvauja dar pusė tiek įvairių sričių kolegų.
Komentuoti: