Prieš porą savaičių pagerbti neatlyginti kraujo donorai. Kaip teigė Nacionalinio kraujo centro vadovė Joana Bikulčienė, visus į šventę susirinkusiuosius vienija bendras tikslas – noras padėti. „Drąsiai galiu sakyti, kad esame viena didelė bei graži šeima ir viliuosi, kad ji nuolat plėsis“, - sako centro vadovė.
Vytautas Vasiliauskas Donorystės žymūno apdovanojimo atėjo atsiimti kartu su sūnumi. Sveikindama žymūną Nacionalinio kraujo centro direktorė Joana Bikulčienė teigė, jog norėjosi surengti didelę šeimyninę šventę. Vadovė tikisi, kad tėvų pėdomis žengs ir jų vaikai.
Apie nemalonius kontaktus... vyrams
„Turiu prisipažinti, kad duodamas kraujo, kad ir kaip tai skambėtų nevyriškai, alpau. Keistas jausmas apima, kai prabundi nuo „vyriškų kvepalų“ – amoniako kvapo. Pirma mintis – eisiu dar kartą. Ne todėl, kad labai jau alpti patiko... Galima sakyti, iš principo. Tiesa, antras kartas buvo ne ką geresnis. Trečią kartą gydytojai juokavo: „O, atėjo, tas, kuris alps“. Ne piktai, žinoma. Tiesa, dabar nebealpstu. Išradau sistemą, kaip to išvengti. Kai jau pajuntu, kad darosi silpna, pradedu galvoti apie ką nors malonaus – saulę, paplūdimį, Karibus... Padeda“, - juokiasi
Žilvinas Neliubšys (nuotr.), kraujo dovanojęs 81 vieną kartą. Ir čia pat priduria, kad žino ir tokių, kas kraujo neatlygintinai dovanojo per šimtą kartų. Pasak Žilvino, lyginant moteris ir vyrus, pastarieji ypač bijo duoti kraujo. „Pastebėjau, kad vyrams tas kontaktas adata – kūnas labai nemalonus. Todėl ir alpsta dažniau. Bet geroji viso to pusė, kad davęs kraujo po to dar dvi savaites vaikštai kaip su varikliu. O kur dar moralinis pasitenkinimas... Bet jei atvirai, man tai - dar vienas hobis. Didžiausias azartas prikalbinti tuos, kurie dar nė karto nėra dovanoję kraujo“, - sako Ž.Neliubšys, prieš dvidešimt metų pradėjęs nuosavą verslą ir neatlygintino kraujo donoro karjerą.
Tiesa, prie hobių Žilvinas priskiria ir savanorišką labdaringą veiklą. Kartu su Kauno „Tauro Lions“ klubu prieš kelis mėnesius išleido grožinės literatūros knygutę diabetu sergantiems vaikams. Taip pat su kolegomis „Petankės“ entuziastais organizuoja turnyrus, kuriuose dalyvauti gali visi norintieji.
Apie juokingas situacijas
Informacinių technologijų analitikas
Karolis Samaitis (nuotr.) sakosi, jog kol kas giliai širdyje nesijaučia nusipelniusiu garbės donoru, juk kraujo, kaip pats sako, aukojo vos kiek daugiau nei keturiasdešimt kartų. „Šimtas ar aštuoniasdešimt kartų - jau rimta, o keturiasdešimt - menkniekis. Tiesa, dovanoti kraujo pradėjau dėl juokingos situacijos. Kadangi žaidžiu krepšinį, ir kaskart bėgdamas vis užkliūdavau ir iš nosies pasipildavo kraujas. Taip ir sugalvojau, kad reikia duoti kraujo. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad suveikė. Paskui sugalvojau lyg ir prietarą, kad jei aš dovanosiu kraujo, mano šeima niekada nesirgs. Nemanau, kad atlieku žygdarbį, tiesiog man to norisi“, - sako Karolis, laisvalaikiu ne tik mėgstantis žaisti krepšinį, bet ir mielai sėdantis ant motociklo.
„Čia dar vienas mano pomėgis. Galima net pajuokauti, kad dovanodamas kraujo esu kaip ir potencialus pacientas, kuriam jo prireiks“, - šypsosi Karolis ir priduria pastebintis, kad visuomenė šiek tiek „atšalusi“: nėra tiek daug žmonių, norinčių padėti, dalintis. „Viskas išsispręstų, jei tik daugiau šypsotumėmės. Mane labai pradžiugina mano vaikai. Tiesa, kol kas jie dar nieko nesupranta apie kraujo donorystę, per maži – trejų ir ketverių, bet jei ateityje nuspręs dovanoti kraujo, tam tikrai neprieštarausiu“, – sako Karolis.
Apie pasirinkimus ir principus
Jonas Rekšys (nuotr.) sako niekada gyvenime nėra davęs kraujo atlygintinai. „Tokios mano nuostatos. Net ir sovietiniais laikais, kai vykdavo tiesioginiai kraujo perpylimai ir buvo siūlomi tūkstančiai. Niekada tuo nespekuliavau ir nespekuliuosiu. Iki 90-ųjų metų kraujo buvau dovanojęs 167 kartus, po jų dar 43 kartus. Kas du mėnesius man tai - šventa pareiga. Tiek šeimą, tiek ir kolegas skatinu nelikti abejingiems. Tiesa, reikia pastebėti, įkalbėti gana sunku. Žmonės vis dar baiminasi įvairių infekcijų, kad pakenks sau ir panašiai. Bet pažiūrėkit į mane! Kiek metų aukoju ir sveikas kaip ridikas. Ir jaunimui visada sakau nebijokit, eikit. Juk visi matome, kas pasaulyje vyksta... Ir niekada nežinai, ar tau pačiam neprireiks“, - sako Jonas.
Laisvalaikiu vyras sako mėgstantis pasikapstyti sode. Turi ir pagalbininką anūką, kuris, sako, auga tikras ūkininkas. „Dar labai mėgstu keliauti, jei tik pasitaiko kokia galimybė, mielai važiuoju. Daug kur buvau, daug ką mačiau, bet stipriausios mano simpatijos Ispanijai. Mielai ten grįžtu, ji man tokia pat artima kaip Lietuva. Žinoma, Lietuvos niekada neišuosiu - aš čia gimiau, užaugau, čia mano vaikai ir anūkai. O Ispanija nuostabi viskuo: tiek kultūra, tiek žmonėmis. Mums yra ko iš jų pasimokyti“, - sako J.Rekšys.
Apie keisčiausius prietarus
Režisierius
Audrius Stonys (nuotr.), sako kad kraujo donorystė turėtų tapti kiekvieno žmogaus vidine pareiga. „Mano sūnus laukia, kada galės tapti kraujo donoru. Pavyzdys veikia, juk mato, kad grįžtu apibintuota ranka, smalsauja. Dukra irgi neabejinga, tik ji tokia nepastovi donorė. Koją geriems norams kartais pakiša sveikata. O visuomenėje tvyrančios baimės dėl kraujo donorystės – visiška prietarų sritis. Patarčiau nors kartą užsukti į Nacionalinį kraujo centrą, kad išsisklaidytų visos baimės. Žymiai pavojingiau yra važinėti troleibusu, nei kad duoti kraujo. Žinote, galima baimintis juodos katės, sudužusios lėkštės ar duoti kraujo. Gal jau laikas būtų pamiršti tokius prietarus? Man tai neįkainojamas dalykas, ypač kai gyvenime atsiduri situacijoje, kuomet gali prarasti artimą mylimą žmogų. O išgelbėti jį reikia tiek nedaug, vos vieno bakstelėjimo. Puikiai suprantu, kad dovanojamas kraujas niekur neišvažiuos, o bus panaudotas kenčiančio, sergančio žmogaus gyvybei gelbėti. O kartas nuo karto kylančios piktos kalbos tėra tik pramanai“, - mintimis dalinasi A.Stonys prisipažindamas, kad vaikystėje svajojęs tapti aktoriumi kaip ir jo tėvai. Tačiau gyvenimas susiklostė kiek kitaip. „Gal net ir geriau: dabar mano darbas - pomėgis, o pomėgis - darbas“, - šypsosi A.Stonys.
Tarp kitko
Vasario 12-ąją Vilniuje vyko neatlygintinų kraujo donorų pagerbimo vakaras. Renginio metu buvo pagerbta ir apdovanota 60 žmonių - net 44-iems donorams įteikti Donorystės žymūno pažymėjimai, 12-ai donorų – Nusipelniusio donoro pažymėjimai, o 4-iems įteikti Garbės donoro pažymėjimai ir tai liudijantys ženklai.
Komentuoti: