- Kurią vietą laimėsime Pasaulio vyrų krepšinio čempionate?
- Turbūt, kad visiems būtų ramiau, reiktų sakyti trečią. Ir manau, kad su trupučiu sėkmės iš šono tai visai realu.

- O kodėl ne pirmą?
- Čia moteriškai. Neįsižeiskit, bet damos tokiose reikaluose labai neadekvačios. Aš situaciją vertinu realiai.

- Šis čempionatas mūsų rinktinei gana skausmingas, tiesiogine šio žodžio prasme. Traumuotas Mantas Kalnietis, Simas Jasaitis gavo per šonkaulius, Jonas Mačiulis su mėlyne po akimi. Sakoma, kad kontaktiniame sporte traumos neišvengiamos. Pritariate?
- Pritariu. Tie, kurie bijo traumų, žaidžia tenisą, o drąsūs vyrai žaidžia krepšinį, futbolą. Bebaimiai renkasi regbį. Kai žaidi, traumos neišvengsi. Būna ir iš alkūnės užvažiuoja, ir koją primina, ir stumteli, kartais - stipriau, kartais - švelniau. Bet nė vienas sportininkas to specialiai nedaro. Tai tiesiog žaidybinės situacijos. Jie gi visi profesionalai, puikiai supranta ką tai reiškia. Kiekvienas stengiasi save pasaugoti, tik ne visuomet išeina. Tą galiu pasakyti iš savo patirties. Žinoma, trauma traumai nelygi.
 
- Pats ne vienerius metus žaidžiate krepšinį. Esate patyręs kokią rimtą traumą, po kurios svarstėte pakabinti sportinius batelius ant vinies?
- Traumos neišvengiamos. Bet kadangi esu gydytojas ir žaidžiu tarp gydytojų, pasisaugom. Juk savaitės ar dviejų kaip profesionalūs sportininkai reabilitacijai neturėsime. Kitą dieną į darbą reikia. Jei susilaužysim rankas ar kojas, kas tada bus? Nors reikia pripažinti, kad kartais tas žaidimas labiau primena kalnų ožių turnyrus. Būna visko. Grįžtu po treniruotės namo, visas nelaimingas, pasiskundžiu žmonai, kad koją skaudą ar kas iš alkūnės užvažiavo, rodau mėlynes. Bet išgirstu: „Tai ko ėjai? Niekas gi tavęs nevertė. Norėjai? Dabar turi. Pats kaltas.“ Jokių lepinimų nebūna. Išsilaižai žaizdas ir vėl į aikštelę.
 
- Esate gydytojas traumatologas – ortopedas. Išduokit paslaptį, kokiais burtais po traumų per trumpą laiką, tarkim, krepšininkus medikai pastato ant kojų?
- Jokių burtų čia nėra. Kai sako, kad sportininką po traumos masažu per porą valandų „pagydė“, norisi tik nusijuokti. Žinoma, šiandien vertinant visą medicinos pažangą šiek tiek „pataisyti“ sportininką galima, bet kiekviena trauma turi gijimo laiką. Pavyzdžiui, kalbant apie raiščių, kaulų traumas nieko čia nepaskubinsi. Jos sugyja per tam tikrą laiką. Ir taškas.  

- Ar skiriasi profesionalių sportininkų ir mėgėjų patiriamos traumos?
- Traumos visuomet tos pačios tiek mėgėjams, tiek ir profesionalams. Skirtumas tik, kad mėgėjas turi grįžti į darbą, tarkim, kaip aš pas pacientus, kitas reikalas, kai reikia grįžti į aktyvų sportą. Todėl sportininkų profesionalų traumų gydymo terminai dažniausiai ilgėja. Aišku būna, kad sportininkai kai kurių sumušimų nė nepaiso. Paėmus bet kurį rinktinės krepšininką galiu garantuoti, kad visi jie jaučia tam tikrus skausmus. Prieš varžybas tepasi visokiausiais tepalais, kad tos menkos traumos negadintų žaidimo. Mėgėjai dėl tokių skausmų kreipiasi į gydytojus, o profesionalai jas tiesiog ignoruoja, nes reikia žaisti.
 
- O dar važiuojate į medikų krepšinio čempionatus?
- Apleidom, porą metų nedalyvavom. Bet jau planuojam, kad reikia išvažiuoti tokiam paskutiniam pasispardymui. Sunku susiderinti visiems. Vis dėlto vykti turi dvylikos žmonių komanda, o visi dirbantys.

- Pastaruoju metu jaučiamas padidėjęs gyventojų fizinis aktyvumas. Tai, žinoma, puiku, bet sakoma, kad ir traumatologams darbo kur kas padaugėjo. Tiesa?
- Iš dalies, taip. Bet visos tos traumos dažniausiai patiriamos dėl nepasiruošimo. Dabar labai populiarūs maratonai, ypač tarp vyrų, sulaukusių 40-50 metų. Kiekvienam mūsų atrodo, kad tikrai galim per dieną nubėgti trisdešimt kilometrų, praktiškai nuo kėdės atsistoję, be jokio pasiruošimo. Po to atbėga pas daktarą ir sako, kad viską skauda. Natūralu, čia net daktaru nereikia būti. Taip, vadinamieji „savaitgaliniai“ arba „vakariniai“ sportininkai, tokie kaip aš, kurie antradienį vakare po darbo sugalvoja greit išsitraukti aprangą iš bagažinės ir greit išbėgt į aikštelę, patiria ir daugiausiai, ir dažniausiai traumų.
 
- Čia kaip patarlėje batsiuvys be batų. Pacientus mokote taip nedaryti, o pats darote?
- Toks jau tas gyvenimas. Kaip ir kardiologai puikai žino, kad rūkymas kenkia širdžiai, bet kažkodėl nuodijasi. Net ir tie, kurie žino, ne visuomet elgiasi teisingai.

- Kodėl pasirinkot gydytojo traumatologo specialybe, juk galėjot būti krepšininkas, juolab kad ir visi duomenys yra, ir žaidimas artimas širdžiai...
- Jei būčiau pasirinkęs krepšininko karjerą, šiandien būčiau jau pensininkas. O dabar esu jaunas daktaras. Krepšinį žaidė mano tėvas, dėdė, ir aš kažkaip šiuo žaidimu užsikrėčiau. Bet visuomet žinojau, kad būsiu daktaras. Pamenu net treneris norėjo, jog mokyčiausi sporto mokykloje. Bet tai buvo tik mano pomėgis.
 
- Kuo gi sužavėjo pasirinkta profesija?
- Medicina iš principo patraukli specialybė. O traumatologija turbūt labiausiai besikeičianti specialybė. Čia viskas dinamiška. Kasmet atsiranda įvairiausių naujovių, pradedant implantais, baigiant moderniomis technologijomis. Į šią sritį daug investuojama. Aišku, tu visuomet turi būti atviras naujovėms ir pasiryžęs nuolat mokytis. Bet tame ir yra savotiško žavesio.
 
- Kartu su žmona esate medikai, auginate keturis vaikus. Sunku? Norėtumėte, kad jie pasuktų jūsų pėdomis?
- Negaliu pasakyti, sunku ar lengva. Atrodo, kad viskas taip ir turi būti. Žinoma, pasitaiko visko, bet praktiškai šeimoje vyrauja demokratija, retsykiais persipinanti su anarchija. Leidžiame vaikams paties rinktis ir spręsti. Tiesa, sporto klausimais aš vis skatinu rinktis komandines sporto šakas. Kodėl? Nes jose galima labai daug ko išmokti, kas praverčia gyvenime. Bendravimo, darbo komandoje ir panašiai. O apie norus, svarbu ne ko mes norėtume, o kas jiems patiktų. Nors vyresnėlis nuo pat mažumės kartoja, kad bus kaip tėtis – krepšininkas kojų daktaras. Tiesa, dabar krepšinį keičia futbolas.
 
Dosjė
1989–1995 m. Kauno Medicinos akademija (dabar universitetas), medicinos gydytojo specialybė.
1996–2000 m. Vilniaus universitetas, Ortopedijos traumatologijos klinika, ortopedijos traumatologijos
Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos Vilniaus skyriaus sekretorius;
Lietuvos pėdos chirurgijos draugijos narys;
Europos pėdos čiurnos draugijos (EFAS) narys.
Specializacija - klubo, pėdos, kelio chirurgija.