Interviu su specialiste
„BIOK laboratorijos“ naujų produktų specialistė Gintarė Mykolaitienė:

- Ko neturėtume aptikti natūralios kosmetikos sudėtyje?
- Natūralioje kosmetikoje neturėtų būti cheminiu būdu sukurtų junginių, pavyzdžiui, polimerinių junginiai, kuriais siekiama suteikti focus efektą, įspūdingesnį vaizdą ar tekstūrą. Blogesnė ar geresnė tokia kosmetika, priklauso nuo to, ko vartotojas siekia. Su chemiškai išgautais ingredientais galima pasiekti daugiau funkcijų. Tam atliekami ir įvairūs tyrimai, kas efektyviau veikia. Pavyzdžiui, užpildyti raukšlelių gyliui, kad būtų pasiektas lygios odos efektas bent kuriam vakarui ar rytui, dažniausiai reikalingas koks nors sintetinis ingredientas.
Jei natūrali kosmetika sertifikuota, turi būti nurodyta, kokias žaliavas galima panaudoti. Kartais tai gali būti natūrali iš gamtos kilusi žaliava, tačiau perdirbta cheminio proceso metu, kad, pavyzdžiui, produktui būtų suteikta patrauklesnė konsistencija. Kai kurie sertifikatai pripažįsta tik visiškai organines medžiagas, tad ten įeitų tik natūralūs aliejai, sviestai. Tada kiekvienas komponentas yra „sunkesnis“, sudėtingiau išgauti malonesnį efektą.
 
- Natūrali toli gražu nereiškia ekologiška?
- Ekologiškumui įrodyti ingredientai turi būti užauginti ekologiniuose ūkiuose ir atitikti ekologinius sertifikatus. Tačiau reikėtų pastebėti, kad dažnai yra manipuliuojama ant kosmetinių gaminių eančiu užrašu „natūralu“. Rinkodaros specialistai pasirenka, ką nori užrašyti: nors produkto bazė bus ne natūrali, tačiau gali būti šimtu procentų natūralūs ingredientai ir tai patraukia pirkėjo dėmesį. Kitas gamintojas gali pasirinkti, kiek procentų natūralumo nori matyti toje sudėtyje ir siekti jį kiekvieną kartą palaikyti tam tikroje linijoje. Tačiau iš dalies vartotojas yra klaidinamas, nes pakuotės tarsi „sako“, kad tai yra natūrali kosmetika. Taigi neįsigilinęs į aprašymą bei sudėtį renkantis
gali suklysti.
 
- Dar vienas „kabliukas“ pirkėjui – teiginys, kad priemonė „be konservantų“?
- Kiekvienas vartotojas, pamatęs, kaip atrodo be konservantų pagamintas produktas praėjus kelioms dienoms, kai yra paliečiama emulsija ar prausiklis su pirštais, ant kurio yra nemažai bakterijų, nenorėtų jį naudoti. Kai po kelių dienų gaminyje „apsigyvena“ pelėsis ar grybelis, retas kuris norėtų tokiais mikroorganizmais užteršti savo odą. Tad kartais yra apgaunama, rašoma, kad prekė „be konservantų“, tačiau yra konservuojamųjų medžiagų. Tiesiog vadovaujantis tam tikrais reglamentais jos nelaikomos konservantais, nors atlieka panašią funkciją.

---

 
Dar keli mitai
„Be parabenų“. Vis dar dažna ant kosmetikos pakuočių pamatyti užrašą „Be parabenų“. „Parabenai kosmetikos pramonėje naudojami jau ilgą laiką, todėl apie juos sukaupta labai daug informacijos. Tai – natūraliai prisitaikančių ar sintetinamų medžiagų grupė, veikianti prieš mikroorganizmus. Mažomis dozėmis naudojami parabenai yra efektyvūs ir labai gerai dermatologiškai toleruojami. Jie nepasižymi nei hormonų veiklą trikdančiu, nei alergijas sukeliančiu poveikiu”, – tvirtina specialistė.

„Be SLS“/„Be SLES“. Renkantis plaukų priežiūros priemones ant šampūnų buteliukų galima pamatyti ženklus „Be SLS“ ar „Be SLES“. Sodium Lauryl Sulfate (SLS) ir Sodium Laureth Sulfate (SLES) – paviršiaus aktyvios medžiagos, kurios naudojamos kosmetikos priemonėse kaip plaunamosios medžiagos ir emulsikliai. Tai – sudedamoji dalis, kuri šampūnams, dušo geliams suteikia gausų putojimą, nuplauna nešvarumus ir susikaupusius riebalus. „Tyrimai rodo, kad SLS ir SLES nėra priskiriami nei kancerogenams, nei alergenams. Plaunamųjų priemonių, šampūnų, dušo gelių, veido plovimo priemonių, kurių sudėtyje yra šių aktyviųjų medžiagų, nereikėtų bijoti“, – sako specialistė. Vis dėlto ji rekomenduoja veido ir kūno kremus rintis be SLS ar SLES, o ieškoti keramidų (ceramide), emolientų (natūralių ar sintetinių aliejų), vaškų, sviestų.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!