Lektorius, šeimos santykių ekspertas Vaidas Arvasevičius sako, kad šiuolaikiniai vaikai tikrai mielai išsipasakoja, jeigu tik yra, kas jų nuoširdžiai klausytųsi. Paaugliai nori daugiau pokalbių su tėvais, supratingumo, o ne tėvų autoriteto įrodinėjimo griežtu tonu, draudimais.
 
- Kokias pagrindines bendravimo su tėvais problemas išskiria paaugliai?
- Visų pirma tėvai yra per jautrūs paauglio išgyvenimams ir iš baimės juos nurašo kaip išsigalvojimą, kaip nereikšmingus dalykus, kurie neva „praeis“. Pavyzdžiui, kalbėdami apie alkoholio riziką paaugliai sako: „O jeigu aš paragaučiau, kas tada?“, tėvai aštriai reaguoja: „Kad daugiau tokių šnekų nebūtų!“ Taigi, jaunuolis tėvams negali prisipažinti, kad jau buvo prisigėręs, nors kitą kartą nori nuo to apsisaugoti; negali parodyti, kaip save žaloja, nes nepakelia patyčių, išdavysčių ar kitokio skausmo.
Pripažinkime, tėvai dažniau puola, o ne priglaudžia pasimetusį paauglį. Atjaučia labai stiprūs tėvai, kurie užgniaužia idealistiškus lūkesčius ir fantazijas apie vaiką, ir priima jį tokį, koks yra: klystantį, bandantį, tyrinėjantį. Silpni tėvai kalba tik apie tai, kokie jie nusivylę vaiku ir prisimena, kad gi visai ne taip jį auklėjo. Pagrindinė problema aiški – tėvai bijo vaikų tikrųjų patirčių ir nesėkmių, todėl vengia su jais kalbėtis.
 
- Kas telpa į paauglio frazę „tėvai manęs nesupranta“?
- Paaugliai turi savo nuomonę, nuostatas, požiūrį į įvairius dalykus ir, nekeista, tai ne visada sutampa su tėvų požiūriu. Tėvams sunku dėmesį sukoncentruoti į vaiko dabartinę savijautą, jo sumišimą kai kuriais gyvenimo atvejais. O sutrikę tėvai ima moralizuoti nusitaikę būtent į paauglio silpnąją vietą arba naudoja „auklėjimo priemones“ ne vietoje ir ne laiku. Kartais tereikia atjautos, supratimo ir priminimo, kad už savo veiksmus paauglys atsako jau ne kaip penkiametis.
Paaugliai turi bendravimo taisykles, sampratas apie elgesį ir nėra linkę priimti pasenusių normų, kurias siūlo tėvai. Mes sakome, kad kuriame vaikams ateitį, kad jie yra mūsų ateitis, bet kodėl pamirštame, kad mūsų vaikai gyvena savo realybėje ir dabartyje, kad tai jie kuria savo ateitį, kurioje patiems ir teks gyventi?
 
- Kokių paaugliai laukia iš tėvų, kokio bendravimo tikisi?
- Jie tikisi, kad bus gerbiami kaip žmones, lygūs su kitais; bus gerbiamas jų savitumas, jausmai; kad nepuls menkinti žodžiais „nieko tokio, bus kitų meilių“; kad nevers dalintis visomis detalėmis, nes paaugliai nori turėti paslapčių.
Suaugusiojo pritarimas ir įvertinimas visada svaresnis nei bendraamžių. Tačiau tik tuo atveju, jei paauglys priimamas į suaugusiųjų pasaulį kaip lygiavertė asmenybė, į kurios nuomonę įsiklausoma. To jausmo nesuteikdami atstumiame paauglį ir lemiame jo priklausomybę nuo bendraamžių ir jų abejotinų vertybių. O tai savo ruožtu lemia vertybinę stagnaciją, nes iš bendraamžių išmokti aukštesnių vertybių nepavyks. Lieka tik poreikis prisitaikyti prie bendraamžių ir būti priimtam jų bendrijoje, dažnai ignoruojant tikrąjį identitetą, unikalumą. Namai, į kuriuos visada saugu grįžti suklydus, yra neatsiejama harmoningos, drąsios ir nepriklausomos asmenybės sudėtinė dalis.
Apibendrinant, vaikai laukia ne kritikos, o nuorodų, kaip tinkamai pasielgti. Pasidalinimų, kaip jų vietoje elgtųsi tėvai. Ir be abejo, istorijų, kai tėvai susimovė, jiems nepavyko ir kas nutiko po to.
 
- Paaugliai išgyvena įvairius ėjimo į suaugusiųjų pasaulį potyrius (įsimylėjimą, draugystę, rizikingą elgesį, atsiskyrimą nuo tėvų, savo tapatybės ieškojimus). Kartu patiria nesėkmes. Kokio atsako jie tikisi iš tėvų?
- Iš tėvų jie turėtų sulaukti emocinio palaikymo ir patikinimo, kad jis visada turi į ką atsiremti kritiniais gyvenimo atvejais. Tačiau jaunas žmogus eina ir sprendžia pats, renkasi pats, organizuoja santykius su aplinkiniais pats. Klysdamas ir klaidas taisydamas paauglys turi jausti, kad šalia visada yra patarimą galintys duoti suaugusieji, nusiteikę padėti, palaikyti, kartais net ir atsakomybės dalį prisiimti už nesuvoktas klaidų pasekmes. Sunkiai padės tėvai, kritiškai ir priekaištingai nusiteikę bambekliai, atsilikę nuo šiandienos ir gyvenantys asmeninių lūkesčių ir įsivaizdavimų pasaulyje.
 
- O kaip tėvai turėtų reaguoti į paauglių „sėkmes“? 
- Pastebėti ir pagirti, susižavėti ir paklausti, kaip jis ar ji to pasiekė. Labai naudinga akcentuoti pastangas, nes būtent jos ir atskleidė galimai užkoduotas stiprybes ar talentus. Paaugliai nori būti pašlovinti, pagerbti – juk jie tiek mažai to gauna! Sutikite, kritikuojame dažnai: vis negana rezultatų, vis „nepersistengei“, dar ne kažin ką pasiekei ir panašiai.
 
- Paauglių nuomone, kiek vietos tėvai turėtų palikti jų privatumui?
- Paaugliai siekia visiško privatumo. Tai ženklas, kad jie jau yra suaugę (jiems taip atrodo) ir gali turėti savo gyvenimą, ir kartu galimybė pasipuikuoti nepriklausomybe prieš draugus. Kai yra perdėtai kontroliuojamas, paauglys tam priešinsis, pyks, maištaus arba – slėps.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!