Žinau, kad kiekvieno mūsų širdyje yra noro daryti gera kitiems, dalintis tuo, ką turime. Tačiau, kai žmonės gražiai šypsosi ir tikina, kad gyvena gerai, neslegia jokie sunkumai ar problemos, kiti tuo patiki arba tiesiog nenori per prievartą siūlyti pagalbos. Tuomet ir lieka žmogus vienas, prisidengęs apsimestine šypsena, neretai sumeluotu atsakymu: „Gyvenu gerai“. Tikrai nereikėtų tylėti, jei yra sunku, jei slegia rūpesčiai. Kalbėjimasis visada atveria kelią į žmonių širdis. - Ar turite tarp pažįstamų, įgytų Lietuvoje, tokių žmonių, kuriems bėdos atveju galėtumėte bet kada paskambinti? - Žinoma. Trys automobiliai, kuriais naudojasi hospisas, taip pat padovanoti žmonių. Jei kai kurios firmos negali suteikti paslaugų neatlygintinai, padaro didžiules nuolaidas. - Kaip vertinate pastebėjimus, kad žmonių tarpusavio santykiams vis labiau įtakos turi materialinės vertybės, vis mažiau lieka vietos empatijai, supratimui, pagalbai? - Atsiverti kito žmogaus skausmui ar nelaimei – drąsos reikalaujantis veiksmas. Esu mačiusi, kaip į troleibusą negalinčiai įlipti jaunai merginai ne iš karto buvo ištiestos šalia buvusių žmonių rankos. Juk ne paslaptis – kad šiais laikais dažnas neatitraukia akių nuo mobiliųjų telefonų ekranų, nepastebėdami, kas vyksta aplinkui. Bet vis dėlto nereikėtų užsidarysi savo pasaulyje. Esu tikra, kad kiekvienam mūsų reikia ir jautresnio žodžio, ir užuojautos, ir patarimo. Viso to negali atstoti joks susirašinėjimas elektroniniais laiškais ar telefonų žinutėmis. - Kokių pastangų dėka jums pavyko hospiso ligoniams suorganizuoti susitikimą su Popiežiumi Pranciškumi? - Mintis prašyti Šventojo Tėvo palaiminti hospise esantiems ligoniams kilo, kai sužinojome, kokiu maršrutu jo kortežas judės Vilniaus gatvėmis. Tuomet laišku kreipiausi į Vilniaus Arkivyskupiją, prašydama suteikti galimybę Jo Šventenybei palaiminti mūsų ligonius. Tai, kad jis sustojo prie mūsų ir palaimino kiekvieną ligoninį, pranoko mūsų lūkesčius. Vienas žmogus jau nebesitikėjo sulaukti Popiežiaus, bet žinia, kad jis stabtelės prie hospiso, įkvėpė, suteikė jėgų išgyventi iki šio stebuklingo susitikimo. - Ar atsitinka taip, kad į hospisą patekę ligoniai randa savyje jėgų prieš gyvenimo pabaigą atsiverti tikėjimui? - Tai – viena mūsų misijų ir taip ne kartą yra nutikę. - Nieko nėra baisiau už tėvus ištinkančią nelaimę laidoti vaikus. Jeigu šį rudenį bus atidarytas vaikų hospisas, jums neabejotinai teks imtis dar vienos nelengvos misijos – paaiškinti tėvams, kad jie praras vaikus. - Mes hospise nei tarpusavyje, nei su ligonių artimaisiais nesikalbame apie mirtį. Mes tiesiog skelbiame gyvenimą ir gyvename čia bei dabar. Kita vertus, nereikia įrodinėti, kad mes visi – mirtingi, tik nežinome, kada, kokiomis aplinkybėmis mirtis mus ištiks. Hospise kalbame su ligoniais apie tai, kad išėjimas iš gyvenimo, mirtis nėra visa ko pabaiga. Mirtis – slenkstis, per kurį mes visi anksčiau ar vėliau privalėsime peržengti. Ir tam reikia ruoštis. Toks atvirumas suteikia ligoniams jėgų apie išėjimą kalbėtis ir su artimaisiais. Ir aš, ir hospise dirbantys žmonės ne kartą esame buvę stebuklo liudininkai, kai ligoniai pasveiko ir, išėję namo, laimingai gyveno. – Ar Lietuvą jau laikote savo namais? - Myliu Lietuvą, myliu jos žemę. Čia – mano namai. Man visada svarbiausia – žmogus, nes mes vieni kitiems duoti. Todėl, kad ir kokie sunkumai beprislėgtų šalia manęs esančius žmones, siekiau ir sieksiu jiems padėti. Galbūt ne visada tai pavyksta. Juk ir aš – tik žmogus. Tačiau labai noriu, kad visi mes būtumėme laimingesni. lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!Jau daugybę metų dirbdama su ligoniais hospisuose supratau, kad apie būtinus poreikius reikia kalbėtis su žmonėmis. Jei nesikalbėsime, užsidarysime savyje, ir liksime vieni su problemomis.
Komentuoti: