„Nežinome, kiek mums iš viso kainuoja sveikatos apsaugos sistema. Dėl to ir kyla daug nesusipratimų, ar iš tikrųjų valstybė nevykdo savo įsipareigojimų“, - sako Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento pavaduotoja Vilma Maslauskienė.
„Svarbus rodiklis – vartotojų indeksas, nurodantis, kaip gyventojai pasitiki sveikatos apsaugos sistema. Esame trisdešimt pirmoje vietoje iš trisdešimt keturių šalių. Vadinasi, žmonės yra nepatenkinti paslaugų kokybe“, - sako Valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento pavaduotoja Vilma Maslauskienė.
- Po savaitės vyks ne pirmą kartą organizuojama tarptautinė konferencija „Signal“, kurioje didelis dėmesys skiriamas sveikatos apsaugai. Kas paskatino imtis būtent šios srities?
- Tvariai valstybės plėtrai, ekonomikos augimui kaip vienas svarbiausių dalykų įvardijamas švietimas. Antroje vietoje - sveikatos priežiūra. Taigi pernai konferencijos paralelinė sesija buvo skirta švietimui, šiemet - sveikatos apsaugai. Mūsų sveikatos rodikliai yra vieni prasčiausių. Pavyzdžiui, pagal išvengiamo mirtingumo rodiklius du kartus viršijame Europos Sąjungos vidurkį, gyvename šešeriais metasi trumpiau. Tai gana rimta paskata šiai sričiai skirti daugiau dėmesio.
- O tie rodikliai pagerėtų patobulinus sveikatos apsaugos sistemą? Juk daugeliu atveju tai priklauso ir nuo žmogaus, kaip jis rūpinasi savimi...
- Tiesos tame yra. Pacientai turi ypač didelius lūkesčius, bet reikia nepamiršti ir jų atsakomybės. Juk gyvenimo trukmei įtakos turi tiek sveika gyvensena, tiek ir galimybė laiku kreiptis į gydymo įstaigą. Bet yra sričių, kur be pokyčių sveikatos apsaugos sistemoje rezultato nebus. Tarkime, išvengiamas mirtingumas yra susijęs su paslaugų kokybe. Kitas itin svarbus rodiklis, kuris pas mus yra prastas, – vartotojų indeksas, nurodantis, kaip gyventojai pasitiki sveikatos apsaugos sistema. Esame trisdešimt pirmoje vietoje iš trisdešimt keturių šalių. Vadinasi, žmonės yra nepatenkinti paslaugų kokybe, o viena didžiausių problemų yra įvardijamos eilės.
- Turite receptą kokybiškai sveikatos apsaugai, kurį būtų realu įgyvendinti šiandien?
- Pernai pradėjome didžiulį sisteminį auditą „Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybė, saugumas, veiksmingumas ir orientacija į pacientą“. Ar turime receptą? Priklausomai ką mes juo laikome? Tarkim, imkime Privalomojo sveikatos draudimo fondą. Reikia išgryninti, kam turi būti naudojamos jo lėšos. Kokios paslaugos gali būti apmokamos.
-
Tačiau šie niuansai kaip ir aiškūs, juk fondas įsteigtas prieš metus ar dvejus, o dar nepriklausomybės pradžioje...
- Norėdami recepto turime išsigryninti, kam gali būti naudojamos lėšos. Paslaugų kainos turi būti objektyvios ir grįstos sąnaudomis, paslaugų kokybė turi būti standartizuota, kvalifikacijos kėlimas – taip pat. Be to, gana rimta problema, kad mes neregistruojame nepageidautinų įvykių, gydytojai tiesiog bijo apie juos pranešti. Šią problemą irgi privalu spręsti.
Dar vienas momentas, kad gydymo paslaugų apmokėjimas nėra susietas su kokybe, nes visi, nesvarbu, ar geriau, ar blogiau teikia paslaugas, gauna vienodai, todėl nėra susiinteresuoti siekti geresnės kokybės. Po pernai atlikto audito sakėme, jog iš fondo yra apmokami tokie dalykai, kurie iš principo turi socialinės paramos požymių. Kitaip sakant, apmokamos paslaugos, kurios niekuo nesusijusios su draudžiamuoju įvykiu.
- Pavyzdžiui, kokios tai paslaugos?
- Vaistų kompensavimas skirtingais lygiais arba gal net geresnis pavyzdys - odontologinės paslaugos. Dirbantieji už medžiagas turi susimokėti. O vaikams ir senjorams valstybė kompensuoja visą paslaugos apimtį. Tokiu atveju tai nėra draudiminė paslauga, o labiau socialinės paramos elementas, siekiant gerinti paslaugų prieinamumą. Logiška būtų, jei tas socialinės paramos skirtumas būtų dengiamas ne iš PSDF, o iš valstybės biudžeto kaip socialinė parama. Tas pats ir su protezavimo paslaugomis.
- Daugelis gydymo įstaigų vadovų su jumis nesutiktų ir tikintų, kad paslaugų kokybė visose gydymo įstaigose vienoda, nes jos gauna licencijas, kaip, beje, ir gydytojai. Taigi teikia griežtai reglamentuotas paslaugas.
- O kodėl tuomet gydymo įstaigose nusidriekusios eilės? Kodėl vienose jos trumpesnės, o kitose - ilgesnės? Kodėl pas vieną gydytoją pacientai veržiasi, o kitas sėdi be darbo? Ko trūksta? Mūsų tyrimai rodo, jog paslaugų standartizavimo, kad pacientai, nesvarbu kurioje Lietuvos vietoje, gautų vienodos kokybės gydymo paslaugas, kurias suteiktų atitinkamos kvalifikacijos specialistai.
- Bet turbūt neprieštarausite, kad pas vieną gydytoją eilės nusidriekusios, dėl to, jog jis malonesnis, daugiau bendrauja. Tad vargu ar čia susiję tik su paslaugų kokybe.
- Gydytojo asmeninės savybės turi įtakos, bet turbūt sutiksite, kad jo bendravimo įgūdžiai taip pat turi būti tobulinami, kaip ir kvalifikacija. Mano nuomone, visi gydytojai turi pasiekti tam tikrą kartelę.
- Valstybės kontrolė atlikusi auditą iš principo negali turėti įtakos, išskyrus rekomendacijas, jokiems veiksmams, kad klaidos būtų taisomos. Į jas dažnai reaguojama taip: tai tik rekomendacija, gali į ją atsižvelgti, gali ir ne.
- Teisiniu požiūriu imperatyvo nėra, bet rekomendacijų įgyvendinimo siekiame kitais būdais. Kartu su ministerija aptariame rekomendacijas ir ieškome sprendimų, kaip jas įgyvendinti. Dar yra ir parlamentinė kontrolė, taip pat turime atvirus duomenis, kur kiekvienas besidomintis gali pasižiūrėti, kaip tos priemonės yra įgyvendinamos, koks poveikis pasiektas, kas vėluoja. Be to rekomendacijų terminai nepratęsiami. Po kurio laiko vėl grįžtama prie tų pačių klausimų.
- Vis dėlto kai kurios rekomendacijos lieka „pakibusios ore“. Kad ir jūsų anksčiau minėtos odontologijos paslaugos. Tačiau valstybės finansininkai atsakytų, kad biudžetas ir taip braška. Maža to, paslaugų, kurių šiandien valstybė tiesiog nėra pajėgi dengti, yra ir daugiau?
- Todėl ir sakau, kad PSDF turi būti išgrynintas. Šiandien mes nežinome, kiek mums iš viso kainuoja sveikatos apsaugos sistema. Iš fondo apmokamos paslaugos, pavyzdžiui, slauga. Klausimas, ar už ją reikėtų mokėti iš PSDF lėšų? Kita vertus, gydymo įstaigos neatlygintinai gauna valstybės turtą, be to, valstybė investuoja į brangios įrangos įsigijimą. Taigi iš vienos pusės atrodo, kad valstybė neprimoka, iš kitos pusės - duoda turto. Manau, jog pats laikas tiesiog išgryninti ir įvertinti, kiek gi mums realiai kainuoja visa sveikatos apsaugos sistema.
Dosjė
Valstybės kontrolėje dirba nuo 1995 metų, o 15 metų turi patirties atliekant veiklos ir finansinius (teisėtumo) auditus sveikatos apsaugos srityje. Prieš paskiriant į šiuo metu einamas pareigas, Vilma Maslauskienė audituose dalyvavo teisininkės vaidmenyje, vertindama šios srities teisinį reglamentavimą, ir teikdama siūlymus dėl jo tobulinimo siekiant užtikrinti turto valdymo ir naudojimo, privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų efektyvumą, gerinti vaistų prieinamumą, visuomenės sveikatos stiprinimą ir sveikatos sistemos valdymą.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: