- Išgirdus žinią, jog pasitraukiate iš Konservatorių partijos, atrodė, kad politiką paliekate visam laikui, tačiau yra kitaip...
- Žinot, jeigu pasitraukčiau visam laikui, reikštų, kad pasiduodu, geriau aš garbingai pralaimėsiu... Atvirai kalbant, norėčiau baigti pradėtus darbus Kaune, paskui dar trečią kartą papirmininkauti naujai išrinktam Seimui. Tokia mano svajonė. Žmogui juk galima svajoti, bet tai nereiškia, kad svajonė išsipildys.
 
Dabar esu laisva ir į jokią partiją nestosiu. Žmonės nesuprastų, jeigu iš vienos partijos bėgčiau į kitą. Į rinkimus galiu eiti kaip nepartinė. Nežinau, išrinks mane ar ne, bet turiu labai šaunius anūkus, kuriems tikrai reikalinga močiutė (šypsosi).
 
- Turite solidžią patirtį Seime. Jame dirbate jau tris kadencijas. Atrodo, kad politika jūsų dar „nesuvalgė“...
- Daug ką politika turbūt suvalgo, bet aš esu užsigrūdinusi. Pirmiausia gavau gerus genus iš tėvų. Taip pat septynerius metus praleidau Sibire, kur buvau žeminama, drabstoma purvais. Neturėjom ko valgyti: visai dienai trims žmonėms buvo duodama viena bulvė. Kitas dalykas – siekiau mokslo. Buvau be galo užsispyrusi. Sugebėjau baigti aukštąjį mokslą ir tapti profesore. Už mano nugaros niekas nestovėjo, išskyrus tremtį ir įtarimus. Tokie dalykai, matyt, mane ir padarė stipresnę.
 
- Kaip jums atrodo, kodėl demokratiniu keliu išsirinkę valdžią rinkėjai vis tiek ja nusivilia?
- Žinot, visada patenkintų nebus. Tai glūdi Lietuvos charakteryje. Ar lietuviui patinka, jei jo kaimynas gyvena truputį geriau? Jeigu jis tvarkingesnis arba jeigu savo biudžetą tvarko geriau, nors pajamos galbūt ir vienodos. Jeigu pasodinta daugiau obelų ir sodas gražesnis, vaikai geriau mokosi. Ar bus patenkintas lietuvis? Tikrai ne.
 
- Neslepiate, kad kai kuriais klausimais palaikote liberaliąją pusę. Ar visgi nebūtų paprasčiau tęsti darbus priklausant kuriai nors partijai ir taip užsitikrinti vietą ketvirtoje kadencijoje?
- Draugų turiu visose frakcijose. Man nepriimtina, kai pozicija ir opozicija paiso tik savo įsitikinimų ir negali priimti bendro sprendimo. Gerų dalykų daro ir viena, ir kita pusė. Juk reikia būti objektyviam.
 
Dabar jeigu prieini prie socialdemokrato aptarti bendrus klausimus iškart tampi socdeme. Man, kaip inteligentei, dirbusiai aukštojoje mokykloje ir augusioje mokytojų šeimoje, tokios kalbos tikrai nepatinka. Aš ir tarp „darbiečių“ turiu draugų, galbūt kai kurie „tvarkiečiai“ man simpatizuoja, bet tai nereiškia, kad aš stosiu į jų partiją.
 
- Beveik dvylika metų dirbate Seimo Sveikatos reikalų komitete. Ar jums svarbu tęsti šią veiklą?
- Be abejo, planų yra. Žmonės man sako, kad turiu juos įvykdyti. Kartais pagalvoju, kad be manęs kai kurie darbai nebūtų baigti.
 
- Ne vienerius metus Sveikatos reikalų komitete virė aršios diskusijos dėl pagalbinio apvaisinimo. Kodėl šiuo atveju palaikote liberaliąją pusę?
- Liberalią pusę palaikau dėl to, kad priimtas įstatymas veiktų. Nesinori priimti tokio, kuris nefunkcionuotų. Tai įrodė Italijos pavyzdys. Šioje šalyje priimtas įstatymas, kuriuo buvo ribojamas embrionų skaičius. Jie buvo nešaldomi ir neleidžiama jų donorystė. Rezultatai - labai prasti. Po kurio laiko Italijos Konstitucinis Teismas įstatymą atšaukė. Dabar ten rezultatai yra visai kitokie – pastoja trisdešimt aštuoni ar daugiau nei keturiasdešimt procentų moterų.
 
Bažnytiniame, kaip aš vadinu, įstatyme norima embrionų skaičių riboti iki trijų, bet juk ne visuomet esi užtikrintas, kad iš pirmų trijų kartų pavyks. Tai - sudėtingas procesas. Nobelio premijos visgi skiriamos ne veltui.
 
- Jūsų nuomone, ar reikia apriboti moters amžių? Ir apskritai, ar į pagalbinio apvaisinimo subtilumus turėtų kištis politikai? 
- Dėl amžiaus negaliu pasakyti. Tai turi spręsti specialistai. Svarstant, ar vyresnio amžiaus moteris gali susilaukti kūdikio reikia daug ką išsiaiškinti: kiek laiko moteris gyvena lytinį gyvenimą, kokia nepastojimo priežastis ir panašiai. Įstatyme amžius apibrėžtas moteriai ne vyresnei nei keturiasdešimt penkeri metai.
Sutinku, kad pagalbinis apvaisinimas yra medikų reikalas. Tegu Seimo nariai žiūri asmeninį gyvenimą ir šeimą. Jie tai skiriasi, tai tuokiasi. Ką jie gali pasakyti apie šeimą?
 
- Vis dėlto jie daug ką gali pasakyti apie pinigus. Neseniai sužinojome, kad sveikatos priežiūros specialistų algos panaudojant PSDF rezervo lėšas didės aštuoniais procentais. Iki šiol Finansų ministerija apie tai vengia kalbėti...
- Matyt, vengia dėl to, kad Rimantas Šadžius greit išvažiuos ir ateis nauja finansų ministrė Rasa Budbergytė. Tuomet moteris padarys tvarką (šypsosi).
 
- Nepaisant amžiaus, esate viena aktyviausių Seimo narių. Iš kur tiek energijos?
- Kaip ir minėjau, gavau labai gerus genus. Pamatę mano devyniasdešimt penkerių metų dėdę nustebtumėte, kaip jis atrodo ir mąsto. Jis iki šiol turi vestuvinį kostiumą ir kai juo apsirengia, aš jam sakau: „Petrai, eik mergos ieškot!“ (šypsosi).
Nebūna nė minutės, kad pavargčiau. Kitokios savęs neįsivaizduoju, esu tikra optimistė. Toks mano charakteris ir gyvenimo būdas.

---

 
Dosjė
1955-1961 m. mokėsi Kauno medicinos institute, Gydomajame fakultete, gydytojos specialybės
Nuo 1972 m. – Medicinos mokslų kandidatė (dabar – gamtos mokslų daktarė), Kauno medicinos institute.
Nuo 1983 m. – docentė Kauno medicinos institute (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).
Nuo 1999 m. – habilituota biomedicinos mokslų daktarė, profesorė.
1999-2004 m. - Kauno medicinos universiteto (dabar – LSMU) klinikos, Onkoginekologijos sektoriaus vadovė.
Nuo 2004 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narė.