- Kaip vertinate Seimo narių „indėlį“ į naująjį Darbo kodeksą?
- Šiuo atveju Seimo nariai galbūt norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada. Pradėkime nuo to, kad Darbo kodeksas nėra vienas straipsnis, o jų rinkinys, reguliuojantis darbo santykius. Kad būtų parengtas subalansuotas dokumentas, iš tikrųjų reikia laiko, intelektualinių pastangų ir pajėgumų. Mokslininkų grupė, besispecializuojanti socialinių mokslų srityje, dirbo metus, kad sukurtų vadinamąjį socialinį modelį, kurio viena dalių yra Darbo kodeksas.
 
Po to jį svarstė Vyriausybė ir pateikė Seimui. Pagal įstatymų priėmimo tvarką, prieš svarstant Seimo sesijoje bet kokius projektus turi apsvarstyti atitinkami komitetai. Šiuo atveju Socialinių reikalų ir darbo komitete įsivyravo radikaliai populistinės nuotaikos. Kodeksas, kaip darbo santykių reguliavimo dokumentas, jau ima prarasti prasmę, nes kai kurie straipsniai yra išimami iš konteksto, perredaguojami naujai, atsiranda tokių reguliavimų, kurie iškreipia ir pačią Darbo kodekso dvasią.
Todėl aš ir sakau, kad po svarstymų Socialinių reikalų ir darbo komitete iš tikrųjų daugelis nuostatų, dėl kurių kodeksas buvo priiminėjamas, iš dalies praranda prasmę.
 
- Tarp pačių Seimo narių ir visuomenėje pasigirsta nuogąstavimų, kad naujasis kodeksas bus labiau orientuotas į darbdavius, o ne į darbuotojus. Taigi, savotiškai bus įteisinama vergovė...
- Gal tie žmonės nėra skaitę istorijos? Jiems siūlyčiau tai padaryti ir tada galbūt paaiškės, kas yra vergovė. Pagal darbo santykių modernumą ir lankstumą Lietuva yra antrame šimtuke tarp pasaulio šalių. Pavyzdžiui, pagal talentų pritraukimą, mūsų šalis iš maždaug šimto keturiasdešimt šalių yra šimtas dvidešimt devinta. Atskirose kategorijose estai, latviai yra keturiasdešimti, penkiasdešimti... Vadinasi, Latvijoje ir Estijoje yra vergovė? Lenkijoje vergovė? Vakarų Europoje vergovė?
 
Jeigu kalbama apie tai, kad reikia dar labiau apginti darbuotojų teises, aš pajuokausiu: įveskite minimalų atlyginimą dešimt tūkstančių eurų ir darbuotojai bus labai apginti. Bet kiek kartų jie gaus dešimt tūkstančių eurų? Manau, kad nė karto, nes visos įmonės iš karto bankrutuos. Ir bus „ant popieriaus“ parašyta dešimt tūkstančių eurų, bet nebus nė vienos įmonės. Nebus vergovės, visi bus laisvi, bet neturės darbo.
Toks mano atsakymas kai kurių politikų kalbėjimams apie vergovę.
Darbo santykiai turi būti tokie, kad jie skatintų ekonomiką. Jeigu įstatymų leidėjai orientuoja darbo santykius ta kryptimi, kad paliekama kuo daugiau galimybių darbuotojams ir darbdaviams susitarti, tai yra modernūs darbo santykiai.
 
Dabar pagal talentų pritraukimą Lietuva atrodo tragiškai. Ko reikia talentams? Remiantis apklausomis ir atliktais tyrimais, - lankstaus darbo grafiko: galimybės dirbti nuotoliniu būdu, prie kelių projektų vienu metu. Galbūt net ir keliose įmonėse. O dabar komitetas padarė taip, kad projektinių darbo sutarčių, kurios buvo vienos modernumo akcentų, bus galima turėti įmonėje tiktai dešimt procentų nuo darbuotojų skaičiaus.
 
Aš sakau atvirkščiai: jeigu, pavyzdžiui, turime informacinių technologijų įmonę, kurioje dirba programuotojai, kuriantys naujas kompiuterines programas, joje dešimt procentų turi būti nuolatinių darbuotojų – įmonės vadovas, finansininkas, pagrindiniai vadybininkai. O devyniasdešimt ar aštuoniasdešimt procentų turi sudaryti darbuotojai, kurie dirba pagal projektines sutartis. Vieną projektą baigė, imasi kito arba keliose įmonėse dirba prie skirtingų projektų. Dabar Seimas padarė atvirkščiai.
 
- Diskusijų įžiebė ir jautrus „mamadienių“ bei „tėvadienių“ klausimas...
- Kai kurie Seimo nariai, ir ypač profsąjungos, socialinį dialogą pavertė mūšio lauku. Tarkime, ir šie dalykai („mamadieniai“ bei „tėvadieniai“ – red.) tampa labai slidūs ir persmelkti tarpusavio nepasitikėjimu. Pavyzdžiui, sakoma, kad reikia padėti darbuotojui įvykdyti šeiminius įsipareigojimus. Darbdaviai su tuo sutinka ir tai realiai yra daroma. Bet kalbama apie tai, kad jeigu tai netrukdo gamybos procesui ir nėra darbuotojų stygiaus. Jeigu reikia nuvežti darbuotojui vaiką į mokyklą ar polikliniką, galima susitarti su darbdaviu, kad ateisi į darbą vėliau arba išeisi anksčiau, atidirbsi kitu metu.
 
Bet mokslininkų pateiktame variante buvo įrašyta: esant galimybėms, jeigu tai netrukdo gamybos. O jeigu mes turime kokią nors gamyklą, konvejerį ir dešimt darbuotojų pasakys, kad kitą savaitę pusę dienos neateisime į darbą, tuomet sutriks gamyba. Kaip bus tuomet?
 
- Kokia nuotaika šiuo metu gyvena verslininkai, kai yra svarstomas naujasis Darbo kodeksas? Juokas juokais, gali būti ir taip, kad jį priėmus pasipils ir bankrotų...
- Aš nesakyčiau, kad jau rytoj pasipils bankrotai. Bet teisinis netikrumas tvyro. Tą puolimą, vadinimą vergvaldžiais, žinoma, verslininkai išgyvena skaudžiai. Kaip aš šiek tiek pajuokauju, matyt, tada viską reikia mesti ir važiuoti į užsienį. Darbo santykiai visa apimtimi – tai yra ir darbuotojai, ir darbdaviai, - turbūt kelsis į užsienį. O Lietuvoje darbo santykių nebeliks. Visi dirbs užsienyje, o Lietuvoje liks tik nedarbo santykiai ir bedarbiai.

---

 
Dosjė
Gimė 1965 m. liepos 16 d. Kaune.
Išsilavinimas - aukštasis.
Keletą metų dirbo žurnalistinį darbą „Kauno laike“, „Lietuvos aide“, „Lietuvos ryte“. Taip pat vadovaujamą darbą, susijusį su žiniasklaidos priemonėmis: „Lietuvos žinių“ valdybos pirmininkas, „Radiocentro“ valdybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos telegramų agentūros (ELTA) valdybos narys.
Nuo 1995 m. dirbo Lietuvos pramonininkų konfederacijoje.
Nuo 1997 m. Lietuvos nacionalinio dienraščio „Lietuvos žinios“
valdybos pirmininkas.
1998 m. įsteigė UAB „Lietuvos žinių studija“ ir tapo jos valdybos pirmininku.
Nuo 1998 m. Lietuvos viešųjų ryšių asociacijos viceprezidentas.
Nuo 1999 m. bendrovės Klaipėdos jūrų krovinių kompanija atstovas ryšiams su visuomene.
Nuo 2010 m. Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas.
2014 – 2015 m. koncerno „Achemos“ grupės valdybos pirmininko pavaduotojas.
VšĮ „Versli Lietuva” patarėjų tarybos pirmininkas.