Renkuosi parduotuvėje vištienos krūtinėlę. Šalia stovinti garbingo amžiaus ponia baksteli į šoną ir sako: „Šitos neimkit, praėjusią savaitę pirkau, kad putojo ji keptuvėje. Matyt, antibiotikų, kad būtų didesnė ir gražiau atrodytų, prišvirkšta.“ Pasakyti garbingo amžiaus damai, kad ką tik pasakė nesąmonę, nesinorėjo, nes po to būtų sekęs ilgas ginčas, kuris greičiausiai baigtųsi fraze: „Vaikeli, kai tu būsi tiek nugyvenus...“ Šį kartą su specialistais griauname mitus apie antibiotikus maiste.
Mėsoje antimikrobinių medžiagų, jei ir lieka, labai nedidelis kiekis, mikrogramais. Pasak specialistų, reikėtų vengti ne antibiotikų, o būtent atsparių antimikrobinėms medžiagoms bakterijų. Prie jų platinimo galime prisidėti patys, pavyzdžiui, jei pjaustėme mėsą, lentelės gerai nenuplovėme ir ant jos smulkinome daržoves, taip bakterijos yra pernešamos nuo vieno produkto prie kito.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Bakteriologinių tyrimų skyriaus vedėja Česlova Butrimaitė-Ambrozevičienė sako, kad sunku ir paaiškinti, kaip kyla įvairiausi mitai apie antibiotikų vartojimą ar antimikrobinį atsparumą. „Turbūt viena pagrindinių priežasčių – nežinojimas, nepagrįstos baimės, galbūt informacijos stoka“, – įsitikinusi specialistė.
MITAS NR. 1
Visoje lenkiškoje paukštienoje, ypač vištienoje, yra net kelis kartus daugiau antibiotikų, todėl ir mėsos kokybė yra kur kas prastesnė.
„Tai – mitas. Vartojai gali jaustis saugūs, nes rinkai tiekiami produktai yra be antimikrobinių medžiagų. Maža to, nuolat atliekama stebėsena dėl šių medžiagų likučių nustatymo produkte ir galiu pasakyti, kad jau kelerius metus iš eilės antibiotikų ir jų skilimo produktų likučiai nėra aptinkami.
Tačiau jei kalbame apie antibiotikams atsparias bakterijas, kadangi esu mikrobiologė tyrėja, galiu pasakyti, kad tiek lietuviškoje, tiek lenkiškoje vištienoje tų bakterijų yra. Jų pasiskirstymas tolygus“, – sako Bakteriologinių tyrimų skyriaus vedėja Č.Butrimaitė–Ambrozevičienė.
Kaip susiformuoja atsparos bakterijos?
Aplink mus yra begalė bakterijų, kurių atsparumas antibiotikams gali būti natūralus arba įgytas. Mes daugiau kalbame apie įgytą atsparumą, dažniausiai kovodami su ligas sukeliančiais mikroorganizmais, tačiau vaistai veikia visas organizme esančias bakterijas.
Savo ruožtu bakterijos bando išgyventi prisitaikydamos prie tų medžiagų, sukurdamos mechanizmus apsaugančius jas nuo antibiotikų poveikio.
Be to, bakterijos atsparumo genus gali perduoti ne tik palikuonims, bet ir keistis tarpusavyje, net perduoti kitoms bakterijų rūšims.
MITAS NR. 2
Užauginti sveiką, stiprų gyvulį ar paukštį ūkyje praktiškai neįmanoma, jei jam nuolat nebus duodama antibiotikų.
„Tai tikrų tikriausias mitas. Jei juos auginsime su meile, vadovausimės visomis higienos ir profilaktinėmis priemonėmis, rūpinsimės jais ir sudarysime tinkamas auginimo sąlygas, kad neužsikrėstų ligas sukeliančiomis bakterijomis ir, kas nemažiau svarbu, susirgusius tinkamai gydysime, jie ir be antibiotikų užaugs sveiki. Tačiau šioje vietoje pats svarbiausias vaidmuo tenka biosaugai ir profilaktikai“, – sako Č.Butrimaitė–Ambrozevičienė.
Kada gyvūnams skiriami antibiotikai?
Tai priklauso nuo situacijos, tačiau antibiotikai gali būti naudojami tik išimtinais atvejais, susirgimams gydyti, kai paukščių pulke nustatomi ligas sukeliantys miroorganizmai, keliantys pavojų paukščių sveikatai. Tiesa, paukščiai, kurie laikomi ne po vieną, o pulkais, pastebėjus pirmus ligos simptomus nėra gydomi po vieną, profilaktiškai gydomas visas pulkas. Panaudojus antibiotikus skersti paukščius galima tik praėjus išlaukos periodui, po kurio antibiotikų liekanų paukščio organizme nelieka.
Stambesni gyvūnai gydomi individualiai, tačiau ir jų gydyme svarbus išlaukos periodas. Gydytų gyvūnų produkcijos naudoti maistui, kol nesibaigęs šis terminas, negalima.
MITAS NR. 3
Jei žmogus valgo mėsą, kurioje yra antibiotikų, jis sukaupia jų tiek, kad susirgus nebereikia papildomai vartoti antibiotikų, tačiau kartu žmogaus organizmas taip tampa atsparus antibiotikams.
„Čia – tikrų tikriausias mitas. Mėsoje antimikrobinių medžiagų, jei ir lieka, labai nedidelis kiekis, mikrogramais. Tačiau, kaip jau ir minėjau anksčiau, toks maistas nepatenka į prekybą. Reikėtų vengti ne antibiotikų, o būtent atsparių antimikrobinėms medžiagoms bakterijų. Nes būtent jas kontroliuoti yra be galo sunku. Prie visų bakterijų, taip pat ir prie įgijusių atsparumą antibiotikams, platinimo, dažnai prisidedame ir patys, pavyzdžiui, jei pjaustėme mėsą, lentelės gerai nenuplovėme ir ant jos smulkinome daržoves, taip bakterijos yra pernešamos nuo vieno produkto prie kito, didėja tikimybė, kad užsikrėsime ligas sukeliančiomis bakterijomis. Gali būti, kad tarp jų pasitaikys ir antibiotikams atsparių mikrobų“, – sako specialistė.
Kokie maisto produktai tiriami dėl antimikrobinių medžiagų?
Tyrimai atliekami kasmet ir tiriami visi maistui skirti gyvūnai bei jų produktai, pvz., kiaušiniai, žalias pienas, medus. Tiriamas net gyvūnų šlapimas, nustatant, ar jame nėra antimikrobinių medžiagų pėdsakų. Be to, tiriama ne tik dėl antimikrobinių medžiagų nustatymo, bet ir ieškoma, ar nėra kokių kitų vaistų likučių (pvz., priešparazitinių), kurie vėliau būtų aptinkami maiste. Taigi, vartotojai tikrai gali jaustis saugūs.
Tarp kitko
Specialistai antimikrobinių medžiagų aptiko ir meduje, tiesa, toks atvejis pasitaikė tik kartą per penkerius metus. Bičių perai, kaip ir visi gyvūnai, taip pat serga ligomis, kurias sukelia bakterijos. Bičių perų puviniu sergančios bičių šeimos turi būti naikinamos, kartais bitininkai jas gydo antimikrobinėmis medžiagomis, tačiau jos nesunaikina puvinio sukėlėjo sporų. O kaip bitei suduoti vaistus? Į pagalbą pasitelkiamas sirupas, tiesa, bitės labai šeimyniškos: jos tą sirupą surenka, sudeda į akutes kartu su visa antimikrobine medžiaga. Bitininkas šiuo atveju išsuka medų taip pat su tomis medžiagomis.
Komentuoti: