Jei namuose „ant patalo” guli sunkus, ypač vartomas ligonis, paprastai vienas namiškių priverstas išeiti iš darbo ir jį slaugyti, nes surasti ateinantį slaugos specialistą, kad ir be medicininio išsilavinimo – finansiškai neįkandama. „Auklę vaikui tikrai lengviau surasti nei žmogų ilgalaikei slaugai“, – sako neįgalų sūnų slauganti Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova.
Vilniuje gyvenanti Skaistė Saudargaitė sunkios būklės sūnų Mangirdą prižiūri bemaž penkiolika metų
SOS: reikia slaugytojos į namus!
Internete apstu skelbimų, diskusijų ir patarimų, kaip greitai rasti patikimą žmogų, kuris sutiktų ateiti į namus ir slaugyti sunkų ligonį. „Pasiligojusią mamą nusimato dar ilgai prižiūrėti, o į darbą eiti ir šeimai skirti laiko reikia. Mane domina įkainiai už darbą. Ar slaugė susitvarko viena, ar kai kuriems darbams reikia dar vienos, kad ir neilgam ateinančios pagalbininkės?” – teiravosi viena socialinio forumo lankytoja.
Labiau šiuose reikaluose patyrę pataria verčiau ieškoti neprofesionalaus slaugytojo, kuriam mokėti reikės mažiau, o, jeigu pasiseks, šis į darbą įdės ir daugiau širdies.
Slaugės „neįperka“
Visgi, ar sunku surasti asmenį, kuris sutiktų namuose slaugyti ligonį, jog namiškiai galėtų ramiai išeiti į darbą?
„Beprotiška sunku. Pirmiausiai yra nedaug žmonių, kurie apsiima slaugyti sunkų ligonį, ypač jeigu šis turi ne vieną fizinę negalią, blogai komunikuoja, nekalba. Tai gali būti ir raidos sutrikimai, ir būklės po insultų, ir onkologinės ligos. Tokių žmonių bijo, nemoka jų slaugyti. O jeigu atsiranda, kas sutiktų, tada yra labai dideli pinigai. Vidutiniškai valanda tokio slaugomo ligonio kainuoja apie dešimt eurų. Tai įsivaizduokite, kiek valandų per dieną ir kiek turi uždirbti žmogus, kad galėtų samdyti žmogų slaugymui kad ir darbo valandomis. Išeina šimtas eurų dienai“, – atsidūsta Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova.
Vidutiniškai valanda tokio slaugomo ligonio kainuoja apie dešimt eurų. Išeina šimtas eurų dienai. Kiek žmonių gali sau tai leisti?“, – klausia Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova.
Nors ligonis gauna slaugos pinigus, bet tai tėra tik lašas jūroje. Už juos specialistą į namus išgalėsi išsikviesti tris kartus per mėnesį.
„Tai yra du šimtai keturiasdešimt eurų per mėnesį. Jūs pabandykite už tuos juokingus pinigus suorganizuoti kokybišką priežiūrą ar slaugą žmogui, kuris turi didelę negalią. Aš tyrinėjau ir klausinėjau, ką prižiūri ir slaugo mūsų lietuviai, išsilavinę žmonės, kurie dirba Vokietijoje, Airijoje ar kitur ir prižiūri senelius. Jie kiekvieną mėnesį vidutiniškai gauna tūkstantį eurų grynaisiais. Stogas ir maistas jiems nieko nekainuoja. Už tokius pinigus jie dirba pasikeisdami kas dvidešimt keturias valandas. Švedijoje mokama maždaug pusantro tūkstančio eurų už darbą, neįskaitant maisto ir stogo. O kiek pas mus gauna priežiūros darbuotojai...”, – sako D.Migaliova.
Išyra šeimos
Paprastai einama tuo keliu, jog vienas iš šeimos narių nedirba ir lieka slaugyti sergantį namiškį. Vilniuje gyvenanti Skaistė Saudargaitė sunkios būklės sūnų Mangirdą prižiūri bemaž penkiolika metų.
„Man teko daug ko atsisakyti. Aišku, pirmiausiai nukentėjo darbas, paskui šeima... Dabar mano darbas yra slaugyti ligonį. Be atostogų, be išeiginių, be jokių darbo valandų. Kai vaistai kainuoja pakankamai daug, pasisamdyti žmogų slaugai neleidžia finansinės galimybės. Neužtektų pinigėlių pavalgyti. Iš kitos pusės, kai yra tokia liga, kaip Mangirdo, nežinai, kurią minutę jam gali įvykti priepuolis, o jų metu, būna, ir sulūžta galūnės. Reikia kvalifikuotos slaugės, kuri mokėtų su tokiu žmogumi dirbti“, – pasakoja išsiskyrusi moteris.
Skaistės rūpesčiai puikiai suprantami D.Migaliovai, kuri irgi turi sūnų su didele negalia. Kai jis suserga – šeimai didžiulis rūpestis, o serga dažnai.
„Jau likęs nedidelis draugų ir giminių ratas. Mes valandomis išsidaliname ir vieni kitus pakeisdami prižiūrime jį namuose. Todėl labai seniai kalbame apie laikino atokvėpio paslaugas – tai yra trumpalaikė socialinė globa, kuomet gali būti teikiama mišri paslauga – globa, slauga ir socialinis darbas. Bet tai turi būti naujos kokybės paslauga. Iki šiol neišeina tai įgyvendinti už Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pertvarkai skirtus pinigus. Ji labai stringa, nes visi bando prisirišti prie senos sistemos, nors tai visiškai neatitinka poreikių“, – sako D.Migaliova.
Sunku gauti nedarbingumą
„Slaugant neįgalų žmogų namuose, nežinai, kada prasidės kažkokie sveikatos sutrikimai. Turi sėdėti su juo, nes be tavęs net injekcijos negali suleisti. Vadinasi, tu viską meti ir bėgi. Paprastai tokių žmonių nepriima į darbą. Neįgalaus žmogaus sveikatos būklė neprognozuojama ir darbdaviai tikrai nenori tokio darbuotojo, kuris bet kada gali pasakyti: susirgau, neateisiu, turiu nedarbingumo lapelį. Beje, nedarbingumo lapelių niekas taip paprastai nedalija. Tu gali gauti pažymą, kad prižiūrėjai neįgalų žmogų. Jeigu slaugai vaiką iki aštuoniolikos metų, ligos metu yra numatyta lengvata – dvi savaites gauni nedarbingumo lapelį vaiko priežiūrai. O kada ligonis tampa pilnametis, tokia pagalba galima septynias dienas per metus, bet ligonių kasos apmoka slaugą tik tuomet, kai gydytojų konsultacinė komisija poliklinikose nustato, kad tai buvo būtinoji slauga“, - pasakoja D.Migaliova.
Komentaras:
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis:
– Kalbant apie slaugą ir globą, mes ieškome sąlyčio taškų su Sveikatos apsaugos ministerija. Dabar jau esame ir Vyriausybės priemonių plane numatę naujus būdus, kaip tokias paslaugas priartinti prie žmogaus. Praėjusiame Europos Sąjungos investiciniame periode esame paleidę pilotinį projektą, kuris vadinasi „integrali pagalba namuose“. Tai yra slaugos ir globos mišinys, kuris, mūsų nuomone, labai pasiteisinęs. Teritoriškai jis dengia kaip ir visą Lietuvą, tik gal žmogiškaisiais ištekliais nėra pakankamai išvystytas. Lietuvoje dabar yra didelė problema, kad neturime slaugos namų. Turime globos namus arba slaugos ligonines, kas jau yra šiek tiek kitaip suprantama. Tad irgi matome galimybę (tikimės, kad daugiau apie tai kalbėsime su Sveikatos apsaugos ministerija) būtent kurti tokius slaugos namus, kuriuose ir būtų teikiamos paslaugos slaugos ir globos principu. Yra įstaigų, kur galima palikti žmones dienos priežiūrai, tačiau labai maža dalis juos palieka, nes tuo metu šeimos turi atiduoti beveik aštuoniasdešimt procentų to žmogaus pensijos. Jeigu yra mokama slaugos kompensacija, ir ją perduoti. Tad labai dažnai žmonės pasirenka verčiau patys globoti.
Kitas dalykas, kai žmonės slaugo savo artimuosius – vaikus ar vyresnius tėvus, pasireiškia toks sindromas, kai susitapatinama su savo globojamu asmeniu ir dažnai galvojama, kad kiti geriau juo nepasirūpins.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: