- Kaip sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas kalbate gana netikėtai, juolab žinant jūsų pirmtako Gedimino Žižio poziciją. Turite viziją, ką galėtų padaryti draugija gelbėdama vyrų gyvybes? - Visų pirma, kalbant apie ankstyvą diagnostikos programą, nereikia ardyti to, kas jau pasiekta, bet kartu reikia ir aktyviai domėtis pacientų bei gydytojų patirtimis, naujomis galimybėmis. Reikia galvoti ir kokią psichologinę pagalbą galime sutiekti tokiems vyrams. Mokslininkai atranda vis tikslesnius diagnostikos metodus, sugebame anksčiau ir greičiau nustatyti ligą. Mokslo pažanga lėmė neblogus daugelio onkologinių ligų gydymo rezultatus, o pastaraisiais metais atsirado naujų efektyvių vaistų, kurie gali pailginti net ir sergančiųjų išplitusiu vėžiu gyvenimą. Visa tai turi būti prieinama mūsų pacientams. Be to, esu įsitikinęs, kad mums būtų naudinga įsigyti bent vieną Da Vinči robotą ir plėtoti robotinę chirurgiją. - Su tokiomis kalbomis turbūt nesutiktų sveikatos politikai, bet ne todėl, kad nenorėtų skirti lėšų brangiai technologijai, o dėl to, jog ji tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva tiesiog būtų neįkandama... - Bet ar mes išnaudojame visas galimybes? Juk mūsų gydytoji praktikavosi užsienio šalyse ir puikiai supranta, kad jei mes tokių technologijų neįsisavinsime, atsiliksime. O jos leistų operacijas atlikti kur kas tiksliau, mažiau kiltų pooperacinių komplikacijų. Be to, kaip įvertinti, ar tai per brangu? Jei iš tų šešių šimtų vyrų, kurie kasmet miršta nuo prostatos vėžio, mums pavyktų išgelbėti bent pusę? Tai šalies mastu brangu ar ne? Be to, robotinė chirurgija būtų taikoma ne tik prostatos vėžiu sergantiems vyrams, bet ir moterims, sergančioms gimdos, krūties onkologinėmis ligomis. Maža to, įsigydami tokias technologijas galėtume pasinaudoti įvairių fondų parama. Kaip tik ties tuo intensyviai dirbu. Esu įsitikinęs, kad šios technologijos pakankamai greitai atsipirktų, jei tik išnaudotume visas galimybes. - Ką konkrečiai turite omeny kalbėdamas apie išnaudojamas galimybes? - Robotinę chirurgiją turi Lenkija, Rusija, Vokietija. Baltijos šalys, Baltarusija dar ne. Jei ją turėtume, galėtume gydyti ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių pacientus. Tiesa, tam reikia ir politinio sprendimo. Valstybė į tai taip pat turėtų investuoti. - Esate bent apytiksliai skaičiavę, kiek tam reikėtų lėšų? - Maždaug trijų milijonų eurų. Pusę sumos galėtume gauti pasinaudoję Europos Sąjungos pasienio rėmimo fondo lėšomis, kitą pusę tektų pridėti iš valstybės biudžeto. Iš šių lėšų apmokytume medikus dirbti su šia įranga. Kiek teko kalbėti su Nacionalinio vėžio instituto vadovu, patalpas jie atrastų. Vadinasi, turime nesnausti. Manau, kad pacientų draugijos tikslas - padėti šaliai išnaudoti įvairias galimybes ir pacientus gydyti moderniais metodais, o ne tik raginti pasitikrinti.Mano patirtis rodo, kad kol kas dar trūksta aiškaus ir išsamaus paaiškinimo, kodėl, tarkim, PSA tyrimas yra svarbus. Jis juk nebūtinai reiškia ligą, tai gali būti susijęs ir su visais kitais dalykais.
Komentuoti: