Pirštinės Kaziuko mugėje – nepaisant to, kad žiema Lietuvoje vėl apsilankys tik po kokių aštuonių mėnesių - kainavo 25 eurus. Ir visi pasipiktino: ėmė apie tai į portalus rašyti. Ir alus nuo kovo pabrango. Ir kasdien vis mažiau lieka pigių dalykėlių. Jau nekalbant apie visai nemokamus. Na, gal tik vienas toks Lietuvoj beliko – tai vizitas pas šeimos gydytoją.
(Prašau neprieštarauti tų, kurie žino, kiek tai iš tikrųjų kainuoja. Piniginės pas šeimos gydytoją išsitraukti nereikia: sako, net baudžia bandančius tai daryti).
Vakar lankiausi pas šeimos daktarą. Visai smagiai apie „Euroviziją“ pakalbėjom. O kai išeiti norėjau – pakvietė dar pabūti.
- Negaliu, - sakau gydytojui. – Bobutės už jūsų durų laukia.
- Tai, kad ir jos to paties,- sako jis. – Pabosta namie kojines (vėl – kojines?) megzti, tad ir ateina apie ligas pakalbėti.
Žinau ir pažįstu skaitytojus: po tokių žodžių - dėk ant stalo jiems to gydytojo pavardę. O jei gali, dar ir nuotrauką. Mat straipsnius apie mediciną skaitantieji yra tik dviejų rūšių: vieni – už prokurorus griežtesni, o kiti – tie, kuriems įtarimą kelia, jei daktarą girti imi. Tikiu, kad esate tikri skaitovai. Tad galiu galvą dėti: gražaus rašinio apie šeimos daktarą nesate skaitę. Interneto platybėse gal ir surasite. Bet koks gi portalo redaktorius nei iš šio, nei iš to priims pagiriamąjį rašinį? Pasakys, kad skaitytojams neįdomu. Arba – kad tai reklama, už kurią reikia sumokėti.
Todėl beveik hipokratiškai prisiekiu, kad visi toliau išvardinti faktai – gryna tiesa. Ir šiame rašiny pavardžių nebus, kad gerieji nesipūstų, o blogieji – po teismus neužtampytų.
Aną trečiadienį vienas pacientas vienos šeimos daktarės (poliklinikos koridorius buvo visai tuščias) už durų laukė keturiasdešimt minučių.
- Daktare, mano talonėlis buvo 17-tai valandai, o dabar jau beveik šešios, - bandė aiškintis.
- Mes kavą gėrėm, - pasakė daktarė. Ir baisiausiai susinervino, kai pacientas (galbūt net ligonis) pabandė pajuokauti, kad kavai jau per vėlyvas laikas...
Dabar keliamės į kitą polikliniką, pas kitą šeimos daktarą. Abu gerai nusiteikę, energijos ir draugiškumo pilni. Paciento rankose – iškarpa iš rusiško laikraščio su vaisto anotacija:
- Aš tau, daktare, laiko sutaupysiu,- sako pacientas. - Žinau, kuo sergu, žinau, kuo gydyti, - ne tik rodo laikraštį, bet dar ir atšviestą Lietuvos SAM įsakymą, kad vaistas kompensuojamas, - tad rašyk greitai man kompensaciją ir atsisveikinam.
Bet šeimos gydytojas nesukalbamas: jam tyrimų reikia, kraujo anlizės ir t.t. Žodžiu, baigėsi tuo, kad nebeliko to draugiškumo: „Kvailys tas daktaras, - sakė pacientu žadėjęs tapti, - viską už jį padariau, o jis net pasirašyti, pasirodo, nemoka...“
Tą vakarą, kai televizorius „nieko nerodys“, ir kai neturėsite, ką veikti, siūlau jums pramogą: „Google“ atsiverskite puslapėlį, kuris vadinasi „Šeimos gydytojas: teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Ir sužinosit, kad niekaip nepavyks įrodyti, jog jūsų daktaras yra neišmanėlis. Be anamnezės surinkimo, jis dar privalo žinoti ir sveikatos draudimo pagrindus, ir nusimanyti apie endokrininę sistemą, ir apie fimozę bei parafimozę, ir privalo (?) įžiūrėti jūsų galbūt suicidines mintis... Sąraše – apie 600 pozicijų ir vingiuotų kelių tarp teisių, pareigų, išmanymo bei kompetencijų.
Kartais tarp tų kelių ir pasiklystama. Vienas pacientas anądien piktinosi, kad šeimos gydytojas jo niekaip nenusiunčia pas okulistą. Bet į klausimą, ar pranešė daktarui apie susilpnėjusį regėjimą, atšovė: „Tai ką, pats nemato, kad už kėdės užkliuvau?..“
Trečia istorija. Nesusikalbėjęs su šeimos gydytoju, tūlas pacientas nusprendė pasiskųsti Vyriausiajam. Bet ir tądien, ir kitą antradienį, ir dar trečiadienį į klausimą: „Kur vyr. gydytoją rasti?“, registratūroje jam pasakė trumpai: „Nėra“. Ir tik po savaitės paaiškėjo, kad jo iš tikrųjų nėra. Nes poliklinikai vadovauja ne vyr. gydytojas, o... direktorius.
Be abejo, girdėjote, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Vizito pas šeimos gydytoją pradžia – registratūra. Būtent čia mūsų paguodos, vilties ar blogos nuotaikos pradžia. Šeimos gydytojas (gaila, kad pavardžių šiame rašiny nėra) sako, kad pacientai apie sveikatą vieną žodį taria registratūroje, visai kitą – daktarui. Taip gudraujama, norint skubiau į priėmimą pakliūti.
- Pavyzdžiui, laikraštis parašo, kad Santariškės įsigijo naują įrangą, padėsiančią įveikti sunkią ligą, - sako daktaras. - O kai pacientas ateina ir iš pilvą pamaigiusio šeimos gydytojo išgirsta, kad „to aparato jums tikrai nereikia, kol kas pakaks pankolių arbatos“, prasideda kaltinimai neišmanymu. Kartais net isterija.
- Apie ką čia mes? – klausia gydytojas. Ir pats atsako. – Apie savitarpio pasitikėjimą. Galų gale, ir ta pankolių arbata veiksmingesnė yra tuomet, kai pacientas gydytoju tiki...
...Sugrįžkim į tą koridorių tarp registratūros ir šeimos gydytojo kabineto. Istorija jums pažįstama gerai:
- Aš tik ligos istoriją paduosiu...
- Aš tik minutėlei...
- Aš tik dėl biuletenio...
Vieni jų nutaiso nelaimėlio mimiką, kiti žengia ir be eilės, ir be jokių atsiprašymų, treti – „tik vaistų išsirašyti...“, o ketvirti piktinasi, kad priėmimo valandomis gydytojas kalba telefonu. Bet ar žinote, kad tame mūsų jau minėtame teisių ir pareigų sąraše – yra ir privalomas telefoninis pacientų konsultavimas.
Visi šie pastebėjimai yra tik detalės. Nenagrinėjame teisinių gydytojo ir paciento bendravimo aspektų. Tačiau tikrai žinome, kad niekada ir niekur nebuvo reglamentuota, kada gi pacientas ar ligonis peržengia ribą, kuomet be šeimos gydytojo apsieti jau nebegalima. Visiems reikia. Ir visiems reikia dabar! Bet – paradoksas: tuomet, kai Vilniuje siautėjo gripas, poliklinikos koridoriai buvo tuštesni nei įprasta. Bijodami nuo sergančiųjų infekciją „pasigauti“, nuolatiniai poliklinikos lankytojai vizitus atidėjo.
Beje, tie „nuolatiniai“ pačių gydytojų įvardijami kaip „pertekliniai pacientai“. Kai kurie autoritetingi Lietuvos gydytojai yra pasiūlę „perteklinių“ vizitus riboti. Ir išties, kuomet pavartai vizitų istorijas, aiškiai matyti: žmogus pas šeimos gydytoją per metus lankėsi 10 ar 12 kartų. O gal būtų pakakę 5-7 vizitų? Bet kas bus tas teisėjas, nustatantis, kiek sykių per metus galima pasinaudoti Konstitucijos mums suteikta teise?
Ir dar apie vieną gydytojo – paciento bendravimo niuansą.
Kas penkto - šešto pas šeimos gydytoją užsirašiusio „ligonio“ (kabutės čia labai tinka), atėjus tai dienai ir valandai medikai nesulaukia. Pamiršo? Pasveiko? Į komandiruotę išvažiavo? Niekada niekas į šį klausimą net nebandė atsakyti. Ir niekada nieko dėl to sąžinė negraužė.
O gi yra pasaulyje šalių, kuriose ir už tokį neįvykusį vizitą gydymo įstaigai apmokama – bent iš dalies.
Mes gi džiaugiamės šiandien išvengę dar jautresnės temos: tos, kuri ką tik ir buvo paminėta – apie šeimos gydytojo atlyginimą. Bet ateity turbūt neišsisuksim.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: