„Nemanau, kad Sveikatos apsaugos ministerija nusisuks nuo Onkologijos instituto ir kad tarp mūsų ministerijų prasidės „šaltasis karas“. Priešingai, turėtume rasti bendrą sutarimą“, - paklaustas apie Nacionalinio vėžio instituto perdavimą Švietimo ir mokslo ministerijai teigė jos viceministras gamtos mokslų daktaras Rimantas Vaitkus. Su už studijų koordinavimą atsakingu viceministru negalėjome nepakalbėti ir apie būsimųjų medikų rengimą.
„Jaunas žmogus, kuris planuoja ateitį ir nėra labai prisirišęs prie tėvynės, kuri jį išugdė ir išmokslino, kraunasi lagaminus ir išvažiuoja. Ir mes nieko čia nepadarysime“, sako švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.
- Kaip vertinate sprendimą Vilniaus universiteto Onkologijos institutą perduoti į Švietimo ir mokslo ministerijos rankas, jį pervadinus Nacionaliniu vėžio institutu?
- Aš prisimenu pačią pradžią, kai Onkologijos institutas praktiškai buvo kaip ligoninė, kur vykdomi moksliniai tyrimai, bet mokslinė veikla nebuvo remiama. Buvo nueita į kitą pusę – pereita prie Vilniaus universiteto mokslo instituto, kaip atskiro juridinio asmens, kur buvo išaukštinti moksliniai tyrimai. Bet tai prieštaravo sveikatos priežiūros įstatymui, nes mokslinis institutas neturėtų turėti lovų, tai yra neturėtų būti vykdomas gydymas. Dabar, mano supratimu, pavyks rasti aukso vidurį, kadangi jau iš anksto numatyta, kad Nacionalinis vėžio institutas galės vykdyti ir gydomąją veiklą. Vis dėlto Nacionaliniam vėžio institutui turėtume formuoti tam tikras užduotis. Būtų labai gerai, jeigu atsirastų bendradarbiavimas su universitetais, tuomet susiformuotų visa grandinė: naujų vaistų kūrimas, išbandymas, diagnostika ir naujų gydymo metodų taikymas.
- Nesibaiminate, kad atšals santykiai su Sveikatos apsaugos ministerija, kuri jautriai reagavo į šį sprendimą dėl Onkologijos instituto?
- Nemanau, kad Sveikatos apsaugos ministerija nusisuks nuo Onkologijos instituto ir kad tarp mūsų ministerijų prasidės „šaltasis karas“. Priešingai, turėtume rasti bendrą sutarimą. Žinau, Sveikatos apsaugos ministerijos poziciją, steigiant Onkologijos institutą. Aiški pozicija deklaruota ir buvusio ministro. Esu įsitikinęs, jog kalbantis, aiškinantis priežastis, kodėl buvo pasirinkta būtent tai, ypač žinant, kad naujoji ministrė galbūt plačiau pasižiūrės į problemą, - rasime sutarimą. Juk tikslas yra geresnis ligų gydymas ir geresnė prevencija, kad mūsų žmonės būtų sveikesni, kad jie galėtų gauti geresnes gydymo paslaugas. Jeigu tas uždavinys bus įgyvendintas, sakysiu, kad vyriausybės sprendimas steigti tokį institutą pasiteisino.
- Sakyčiau, jums labai pasisekė, nes švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis yra medikas, todėl visada gali patarti, sprendžiant medikų rengimo klausimus. Ar būna, kad ministras jums primeta savo nuomonę, kai reikalai sukasi apie mediciną?
- Šiuo požiūriu ministras yra korektiškas, nes jis dirba visai švietimo sistemai.
Be abejo, jis gerai išmano medikų rengimo klausimus, kadangi pats yra dėstęs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Aš irgi esu dėstytojas. Tos sritys man taip pat artimos. Todėl su ministru turime daug bendrų sutarimų. Sakyčiau, man pasisekė, nes daug ką galiu pasitikrinti ir išspręsti.
- Kalbant apie mediciną, kiek valstybei kainuoja paruošti vieną specialistą?
- Vidutiniškai vieno specialisto rengimas atsieina apie 5,7 tūkstančio litų per metus, neįskaičiuojant mokslinių tyrimų, institucijos finansavimo. Medikų paruošimas yra dvigubai brangesnis už kitų specialistų. Ne taip seniai man teko lankytis Stanfordo universitete, ten vieno specialisto rengimas siekia 70-80 tūkstančių dolerių per metus. O universiteto, kuris dydžiu ne ką didesnis už Vilniaus, biudžetas viršija Lietuvos Respublikos biudžetą - 17 milijardų dolerių. Todėl jis gali kviesti dėstyti aukščiausio lygio mokslininkus, gali turėti pačią naujausią, moderniausią mokslinių tyrimų aparatūrą, pačias geriausias medžiagas, pažangiausias technologas. Mums apie tai kol kas tenka tik pasvajoti. Tačiau žiūrėkite, ką rodo pavyzdžiai Nobelio premijos ekonomikos srityje: geriausios investicijos vis dėto yra į švietimą, todėl pinigų jam nereikėtų gailėti.
- Medicinos studentai, baimindamiesi, kad negaus nemokamos rezidentūros, dažnai kraunasi lagaminus ir traukia į užsienį. Kaip sulaikyti šiuos jaunus žmones?
- Nepasakyčiau, kad medicinos studentai išvažiuoja į užsienį, nes trūksta nemokamų rezidentūros vietų. Vietų yra. Matyt, siekiama išvažiuoti į rezidentūros studijas dėl paprastos priežasties: kada įgyjamas bazinis išsilavinimas, kuris Lietuvoje – akcentuoju – yra kokybiškas, dirbti norima kitur, nes mediko darbo užmokestis Lietuvoje nėra toks, koks kaimyninėse šalyse. Jaunas žmogus, kuris planuoja ateitį ir nėra labai prisirišęs prie Tėvynės, kuri jį išugdė ir išmokslino, kraunasi lagaminus ir išvažiuoja. Ir mes nieko čia nepadarysime. Tiesiog turime čia, Lietuvoje, kelti atlyginimus, būti konkurencingi, sudaryti sąlygas ne tik medikams, bet ir kitiems specialistams užsidirbti padorų atlyginimą, kad jis galėtų išmaitinti save ir vaikus, susikurti ateitį čia.
- Ką galvojate apie buvusio sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio užmojį rezidentus kone priverstinai kuriam laikui įdarbinti provincijoje?
- Švietimo ir mokslo ministerija nuosekliai laikosi pozicijos, kad vienas absolventų ratas neturėtų būti išskirtas iš bendros sistemos. Bet vėlgi - gyvename teisinėje visuomenėje, kurioje garantuojamas laisvas asmenų judėjimas. Ir, savaime suprantama, tokie sutartiniai įsipareigojimai turėtų būti siejami nuo pat pradžių, kada asmuo stoja į aukštąją mokyklą ir gauna valstybės finansavimą. Tuomet studentas galėtų rinktis: ar jis studijuoja nemokamai ir pasirašo sutartį su aukštąja mokykla, kad tiksliniu būdu susiras darbo vietą, tarkime, provincijoje ir dirbs. Arba jis sutinka sumokėti už studijas, neturėdamas jokių kitų sutartinių įsipareigojimų. Žiūrint plačiau, man puikiai suprantamas Andriukaičio noras, kad provincijose dirbtų kuo daugiau žmonių, bet priverstinis metodas, mano giliu įsitikinimu, nėra tinkamas.
Dosjė
Gimė 1957 m. Plungėje, baigė dabartinę „Saulės“ gimnaziją.
1980 m. baigė VU Chemijos fakultetą.
1980-1991 m. dirbo Biotechnologijos institute „Fermentas“.
1991-1996 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame.
2001-2004 m. - švietimo ir mokslo viceministras
2004-2008 m. – dėstė Mykolo Romerio universitete.
nuo 2008-2012 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas.
Nuo 2012 m. - švietimo ir mokslo viceministras.
Stažavosi Upsalos universitete (Švedija), Creighton universitete JAV, skaitė paskaitas Turino (Italija), Upsalos (Švedija), Artois (Prancūzija) ir kt. universitetuose.
Informacija apie šiemet pasirašytas sutartis
Programos pavadinimas |
Per pagrindinį priėmimą |
Per papildomą priėmimą |
Iš viso pasirašė sutartis |
Pakviesta |
Pasirašė sutartis |
Pakviesta |
Pasirašė sutartis |
vf |
st |
vnf |
vf |
st |
tf |
vnf |
vf |
st |
vnf |
vf |
st |
vnf |
vf |
st |
tf |
vnf |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Medicina VU |
129 |
0 |
134 |
121 |
0 |
0 |
69 |
5 |
0 |
0 |
3 |
0 |
0 |
124 |
0 |
0 |
69 |
Medicina LSMU |
130 |
0 |
287 |
125 |
0 |
0 |
175 |
6 |
0 |
2 |
5 |
0 |
0 |
130 |
0 |
0 |
175 |
Mažiausi konkursiniai balai:
Programos pavadinimas |
Per pagrindinį priėmimą |
Per papildomą priėmimą |
geriausiųjų eilės |
mokyklos |
geriausiųjų eilės |
mokyklos |
vf |
st |
vnf |
vf |
st |
vnf |
vf |
st |
vnf |
vf |
st |
Vnf |
Medicina VU |
8,8 |
|
|
8,8 |
|
7,84 |
8,78 |
|
|
8,78 |
|
|
Medicina LSMU |
8,8 |
|
|
8,8 |
|
7,6 |
8,74 |
|
|
8,74 |
|
8,72 |
Komentuoti: