- Lietuvių ir Europos šalių pacientų teisės skiriasi ar daugmaž vienodos?
- Pacientų teisės Lietuvoje yra šiuolaikiškai reglamentuotos ir atitinka visus europinius standartus. Klausimas tik, kiek jos yra įgyvendinamos realybėje. Kiek pacientų jas žino ir pasinaudoja. Žinoma, džiugina tai, kad pacientai buriasi į organizacijas, kviečiami dalyvauti priimant sprendimus.

- Kausimas, tik kiek pacientų organizacijų balsas girdimas...
- Šiuo atveju daug kas priklauso nuo politinės valios - kiek nori, kad tas balsas būtų išgirstas. Kita vertus, pacientai nori daugiau paslaugų, gydymo naujomis technologijomis geresnio prieinamumo ir panašiai. Savo ruožtu valdžios atstovams tenka atsižvelgti į biudžeto galimybes. Tiesa, man vis dar labai keista, kad Lietuvoje pacientus gydo ne medikai, o valdžios institucijos.

- Ką turite omenyje?
- Gydytojas iš tikrųjų gydo tik tuo, kokias priemones jam suteikia valdžia. Pavyzdžiui, kokios paslaugos ar vaistai bus kompensuojami, sprendžia Sveikatos apsaugos ministerija kartu su jai pavaldžiomis institucijomis. Nebūdami medikai, jie sprendimus priima iš praktinės pusės – kiek turi pinigų, tiek ir kompensuoja ar tokias darbo priemones suteikia gydytojui. 

Pagal inovatyvių vaistų prieinamumą Lietuva Europoje yra paskutinė. Mus lenkia ir bulgarai, ir latviai su estais. Kyla kausimas, kodėl? Juk ir šių šalių sveikatos apsaugai skiriamas biudžetas nėra kelis kartus didesnis nei Lietuvoje. Europoje seniems vaistams išleidžiama apie dešimt procentų sveikatos biudžeto, visa kita dalis skirta inovacijoms. O Lietuvoje pusė vaistams skiriamo biudžeto išleidžiama seniems vaistams, kita dalis - naujiems. Klausimas, ar toks balansas tinkamas?

- Įsivaizduokime situaciją: pacientą gydytojas informuoja, kad jo ligai gydyti yra naujas vaistas, tačiau valstybė jo nekompensuoja, nes nėra lėšų. Ar žmogus dėl to gali kreiptis į teismą?
- Žinoma. Viena esminių paciento konstitucinių teisių yra teisė į kokybiškas, prieinamas šiuolaikines paslaugas. Mano nuomone, tik laiko klausimas, kada pacientai už pažeistą jų teisę į tokį gydymą pradės duoti valstybę į teismą. Pacientas nekaltas, kad jis susirgo liga, kuriai yra tik vaistas, kurio valstybė nenori kompensuoti. Esame Europos dalis, vadinasi, mūsų teisės tokios pat kaip Vokietijos, Anglijos ar Prancūzijos pacientų.

- Kiek sėkmingas būtų toks ieškinys?
- Žinoma, valstybė neturi pareigos viską nuo A iki Z kompensuoti. Pagal Konstituciją valstybė įsipareigoja nemokamai teikti būtinąją pagalbą ir pagrindines paslaugas. Tačiau šiuo atveju turi būti efektyviai valdomas sveikatos biudžetas. Jei žmogus įrodys, kad valdžia tyčia ar neatleistinai netyčia biudžetą valdo neefektyviai, aplaidžiai, pagrindas įrodyti paciento pažeistą teisę į prieinamas veiksmingas paslaugas tikrai įmanomas.
 
- Ar jūsų praktikoje buvo atvejų, kai dėl valdininkų kaltės pacientas nesulaukė reikiamo gydymo?
- Taip, nuoširdžiai kalbant, valdininkų abejingumas mane šokiravo. Kreipėsi moteris, kurios vyras sunkiai sirgo. Gydytojai teigė, kad jo ligai yra vaistai, jie registruoti Lietuvoje, tačiau nekompensuojami. Tokiais atvejais gydytojų konsiliumas gali kreiptis į Valstybinę ligonių kasą, prašydamas skirti ir kompensuoti pacientui vaistą, nes kitos išeities nėra. Raštas nukeliavo į ligonių kasą ir toks jausmas, kad kažkur dingo.
 
Tris mėnesius skambinau ir klausiau, ar komisija susirinko svarstyti prašymą. Dažniausiai išgirsdavau, kad nebuvo visų specialistų, nesusidarė kvorumas, kas nors atostogavo... Man tai nesuprantama, juk sergančiam žmogui svarbi kiekviena minutė. Po trijų mėnesių jis mirė, o komisija per tą laiką nesugebėjo apsvarstyti gydytojų parengto prašymo.

- Bet situacija nebūtų pasikeitusi, jei komisija priimtų neigiamą sprendimą. Kita vertus, ar tokiose situacijose valstybinių institucijų atstovams yra kokia nors atsakomybė?
- Neigiamas atsakymas bent jau yra atsakymas. Žmogus žino, ką jam daryti. Parduoti turtą, kad nusipirktų vaistą, kraustytis gyventi į šalį, kur tas vaistas jam būtų prieinamas. O išeina taip, kad nieko konkretaus nepasako, tik mes svarstysime, kada – nežinia.
 
Kalbant apie atsakomybę, manau, kad jos nebuvimas yra viena neefektyvaus sveikatos biudžeto valdymo priežasčių. Tiesa, nuo šių metų pradžios įsigaliojo Farmacijos įstatymo pataisos, viena kurių nustatė, kad tokia komisija turi susirinkti nedelsiant, tik gavusi prašymą, ir sprendimą pateikti per dieną, o skubos atveju - per valandą. Pataisose numatyta ir valdininkų atsakomybė. Tik kaži kaip visa tai veiks realybėje?

Apmaudžiausia, kad gydytojai yra padaromi viso ko kaltininkais. Ir kad ima kyšius, ir kad žmonės miršta. Kalti jie, o ne sistema. Dar negirdėjau, kad nors vienas sveikatos sistemos valdininkas būtų prisiėmęs atsakomybę dėl padarytų klaidų. Tarkim, pavyzdys su Vidaus reikalų ministerija. Girtas policininkas užmušė tris vaikus. Ministras atsistatydino prisiimdamas atsakomybę, kad jo vadovaujamoje sistemoje netvarka. Nesakau, kad sveikatos ministerijoje taip pat turi atsistatydinti ministrai, nes jie ir taip pakankamai dažnai keičiasi, bet norėtųsi, kad kas nors prisiimtų atsakomybę ir problemas spręstų efektyviai, o ne tik sakant, kad bus suburta darbo grupė. Kartais susidaro įspūdis, kad žmogaus gyvybė sveikatos sektoriuje nieko verta.

- Na, artėjant rinkimams, kai kurie sveikatos klausimai greičiausiai pajudės iš vietos...
- Taip, rinkimai artėja, bet, deja, sveikatos sektorius nėra ta sritis, kuri yra visuomenės pasitikėjimo politikais pagrindas. Mūsų politikai labai daug išmano apie energetiką, šios srities kainų reguliavimą, bet sveikatos apsaugos sritis, jų teigimu, - labai sudėtinga. Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl ji stovi pelkėje. Valstybės kontrolė ne kartą tikrino, kaip skirstomos sveikatos biudžeto lėšos, rašė išsamias analizes ir rekomendacijas, bet ar kas nors iš esmės pasikeitė?
Mano nuomone, politikai didžiausią dėmesį turėtų kreipti būtent į sveikatos, švietimo ir socialinį sektorių. Tai turėtų būti pagrindas, o ne atvirkščiai.

---

 
Darbinė veikla:
1999 – 2004 m. studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį.
2007-2009 m. studijavo Londono Universitete. Įgijo tarptautinės intelektinės nuosavybės teisės magistro kvalifikacinį laipsnį.
2005 -2015 m. - advokatų kontoros Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai LAWIN (dabar Valiūnas Ellex) advokatė, asocijuota partnerė.
Nuo 2015 m. – advokatės Rūtos Pumputienės kontoros steigėja, partnerė
Nuo 2013 m. – Amerikos prekybos rūmų sveikatos reikalų komiteto LAWG vadovė