„Galime pastebėti, kad ministerijoje aptarinėjamų įvairiausių iniciatyvų būna daug, bet kad jos pasiektų galutinį rezultatą – būtų priimtas įstatymas ar įvyktų reikšmingi pokyčiai – to yra mažai“, - sako Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.
- Nesigailite palikęs socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio komandą?
- Nesigailiu, nes ką žinojau, tą išsakiau, ką norėjau – išgirdau. Toliau užsiimu darbu universitete, kuris man patinka ir kuriame matau prasmę. O kokiu administratoriumi ar politiku nelabai noriu dirbti ir, matyt, nelabai tinku. Ministerijoje buvau patarėjas. Šią funkciją suprantu kaip žinių perdavimą politikams, kurie turi inicijuoti ir priimti sprendimus. Galime pastebėti, kad ministerijoje aptarinėjamų įvairiausių iniciatyvų būna daug, bet kad jos pasiektų galutinį rezultatą – būtų priimtas įstatymas ar įvyktų reikšmingi pokyčiai – to yra mažai.
- Seime pradedamas svarstyti kitų metų biudžetas. Kas nors nubyrės ar pasikeis į gera labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms?
- Didelių pasikeitimų nebus, nes biudžeto struktūra nekinta. Daugiau matome techninius pasikeitimus: pavyzdžiui, kad bazinės pensijos finansavimas eitų ne iš „Sodros“, o iš valstybės biudžeto. Bet atitinkamai pakeičiami mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos. Tai yra daugiau techniniai dalykai, nors buvo galvojama, kad prasmingi, nes žmonės aiškiau matys, kiek sumoka „Sodrai“, koks yra gyventojų pajamų mokestis ir taip toliau.
Kada auga ekonomika ir kainos, auga privataus sektoriaus algos. Šias tenka didinti ir viešajame sektoriuje. Matome spaudimą iš medikų, mokytojų, socialinių darbuotojų. Bet kokių nors struktūrinių pasikeitimų nesiimama. Tiesiog pagrindinis jau kritikuotas dalykas, kad sumažinus gyventojų pajamų mokestį, įvedama didesnė neapmokestinamo minimumo lengvata. Skaičiuojama, kad gyventojų, kurie dirba pagal darbo sutartį, algos į rankas, priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio, šiek tiek padidės. Pavyzdžiui, kurie uždirbo keturis šimtus eurų į rankas, jiems alga padidėja keturiolika eurų. Jei vadovas gauna keturis tūkstančius, alga jau kitais metais jam didėja šimtu keturiais eurais.
Kritikuojama, kad ypač tiems, kurie geriau uždirba, jokio skirtumo šimtas eurų į vieną ar kitą pusę. Bet valstybė surinks mažiau pajamų, negu galėtų surinkti ir dėl to galimybės finansuoti viešąsias sritis – sveikatos apsaugą, švietimą ar socialinę apsaugą - sumažėja. Tai nėra gerai. Kaip tik pastebime, kad tos sritys yra apleistos ir žmonės skundžiasi.
Žinome, kad yra didelis pensininkų skurdas. Pensijos jiems bus didinamos, bet labai neženkliai – septyniais aštuoniais procentus, arba dvidešimt keliais eurais.
- Ar jau galime darbdavių prašyti didesnių atlyginimų, jei nesame nei medikai, nei slaugytojai?
- Galite prašyti, bet nedaug gausite. Nes, kaip minėjau, ne labai kas keičiasi: nėra galimybių kaip nors sumažinti finansavimą kokioje nors srityje, o valstybės pajamų surinkimas iš mokesčių stipriai neauga. Taigi, kiek auga ekonomika, tiek padidėja valstybės pajamos. Tad labai didelių pasikeitimų negali būti, nes nėra iš ko. Dabar kai Vyriausybės atstovai ar finansų ministras sako, kad keliolika ar keliasdešimt milijonų bus skirta, tarkime, medikų, mokslininkų ar mokytojų algoms didinti, tie milijonai ne daug ką sako. Juos reikia padalinti iš dirbančiųjų skaičiaus, iš dvylikos mėnesių, nes visi skaičiai biudžete yra metiniai, o žmonės algas gauna kas mėnesį. Tuomet pasirodo, kad padidėjimas nėra toks reikšmingas. Negalima skųstis, bet tai nėra koks nors ypatingas nuopelnas, kad Vyriausybė būtų ką nors pakeitusi iš esmės.
- Ar mokslininkų bendruomenė nurimo ir, priešingai nei medikai, susitaikė su menkais atlyginimais?
- Nėra nurimę. Bet jų nerimas pasireiškia ne kaip mokytojams - per žadamus streikus. Moksle pasilieka tie, kurie geriausiai studijuoja. Jei algos nedidelės, būti mokslininku apsisprendžia vienas šeimos narys. Pavyzdžiui, jei vyras daugiau uždirba, moteris gali sau leisti rašyti disertaciją ir tapti mokslininke. Kadangi tai paprastai yra gabūs, išsilavinę ir darbštūs žmonės, jie tiesiog ieško papildomo uždarbio. Tai irgi nėra normalu, nes dėl to nukenčia mokslas ir studijos.
Blogai, kad mokslininkai nėra tokie organizuoti kaip kitų profesijų atstovai – medikai ar mokytojai. Jie turbūt galvoja: „jei organizuosies, kovosi, gal padidins visiems algas, gal ne... Bet jeigu tu pastangas nukreipsi individualiai – susirasi papildomą darbą, greičiau išspręsi savo ir šeimos finansines problemas“. Tad jie nekelia labai didelio
šaršalo, neorganizuoja piketų ar streikų. Tai yra apgaulinga tyla, nes ilgainiui ta sritis degraduoja. Geriau, kad kovotų už savo teises ir reikalautų didesnių atlyginimų ar geresnių darbo sąlygų. Tiesa, mokslininkams buvo padidintos algos šiais metais ne tiek mažai – dvidešimt procentų ir yra pažadėta didinti kitąmet. Bet kada jos buvo tokios atsilikusios, padidėjimas stipriai nesijaučia.
- Darbo birža persivadino Užimtumo tarnyba. Bet kokia nauda iš pavadinimo keitimo bedarbiams?
- Pavadinimo keitimas – juokingas. Vien kiek kainuoja įvairiausių blankų, ženklų gamyba! Nežinau netgi argumentų, kodėl reikėjo keisti įstaigos pavadinimą. O pristatomus kitus pertvarkymus, kad bus daugiau dirbama su tais, kurie ieškosi darbo, kad mažiau vadovų, o daugiau tiesioginių darbuotojų, - kol kas sunku vertinti. Seniau ministerijoje irgi buvo departamentai, skyriai, kurie prižiūrėjo šią sritį – įstaigos veiklą. Tai kas pasikeitė: kodėl anksčiau tie sprendimai nebuvo priimami, jog su bedarbiais būtų dirbama intensyviai, jie būtų rengiami darbo rinkai ir į ją integruojami?
Dosjė
Romas Lazutka (g. 1955 m. rugpjūčio 19 d. Radviliškyje) – Lietuvos sociologas, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius.
1976 m. baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir iki 1979 m. dirbo šturmanu tolimojo plaukiojimo laivuose.
1983 m. baigė Vilniaus universitetą. 1989 m. ekonomikos mokslų kandidatas, 1994 m. docentas, 2008 m. profesorius.
Nuo 1989 m. Vilniaus universitete dėstė ekonomiką, nuo 1996 m. Filosofijos fakulteto socialinės politikos ir socialinės gerovės ekonomikos dėstytojas, nuo 2005 m. socialinio darbo katedros vedėjas.
Nuo 2002 m. socialinių tyrimų instituto tarybos pirmininkas.
Nuo 2006 m. Tarptautinės socialinės gerovės tarybos Europos regiono ekspertų komiteto narys, nuo 2008 m. Lietuvos mokslo tarybos narys.
Mokslinės veiklos sritys: viešojo sektoriaus ekonomika, darbo rinka, pensijų sistema, skurdo problemos, socialinė politika ir socialinė apsauga bei kita.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: