„Mano tikslas – parodyti, kad negalią turintis žmogus gali padaryti kur kas daugiau, negu mes iš jo tikimės. Aš noriu, kad suprastume, jog nereikia galvoti apie tai, ko žmogus negali. Leiskime jam daryti tai, ką jis gali ir moka“, - sako Timas van Wijkas, pirmojo Lietuvoje restorano, kuriame dirba negalią turintys žmonės įkūrėjas.
Restoranas „Pirmas blynas“ pradėjo veikti prieš keletą savaičių. Lankytojai kviečiami paskanauti įspūdingai atrodančių saldžių ar sūrių blynų, kuriuos patiekia paslaugūs ir nuoširdžiai besišypsantys darbuotojai.
Problemos bado akis
T.van Wijkas anksčiau gyveno Nyderlanduose, Hagos mieste. Ten jis sutiko būsimą žmoną – lietuvę Karoliną. Vos tik susipažinę jie nusprendė, kad pasitaikius progai persikels į Lietuvą. Šeima mūsų šalyje gyvena jau dvejus metus.
Pagal specialybę Timas – socialinis darbuotojas. Darbas ir bendravimas su neįgaliaisiais ilgą laiką buvo reikšminga jo gyvenimo dalis, tad dėmesį į neįgaliųjų situaciją jis atkreipė ir atvykęs į mūsų šalį. „Čia gatvėje nedažnai pamatysi neįgalų žmogų. Taip pat jų nematyti ir darbo vietose. Ypač didelį nerimą man sukėlė protinę negalią turinčių žmonių situacija. Vis svarsčiau, kur jie slepiasi, ką veikia, kur dirba? Susidaro įspūdis, kad jų tiesiog nėra. Nyderlanduose – visai kitaip. Tiek fizinę, tiek protinę negalią turintys žmonės yra neatsiejama aplinkos dalis. Miesto centre ir visur kitur tu matai juos vaikščiojančius, bendraujančius, besijuokiančius ir dirbančius lygiai taip, kaip ir visi kiti“, - pasakoja jis.
Sudėtingas kelias
Nyderlanduose yra daugybė kavinių ir restoranų, samdančių neįgaliuosius. Vienoje jų dirbo ir T.van Wijkas. Jis buvo neįgaliųjų mentorius – kuruodavo ir prižiūrėdavo jų darbą. „Kai su žmona nusprendėme persikelti į Lietuvą, man jau kirbėjo idėja sukurti panašų projektą ir Lietuvoje. Tačiau kai imdavau žmonėms apie tai pasakoti, visi tik gūžčiodavo pečiais ir klausdavo: „Ar tu rimtai?“ Ką gi, nustūmiau mintį šalin. Tačiau tik kuriam laikui, nes supratau, kad darbas milžiniškuose biuruose ar bankuose – ne man.
Vieną dieną tiesiog pasakiau sau: Lietuva turi konkrečią problemą, susijusią su neįgaliųjų integracija į darbo rinką, o aš žinau vieną būdų, kaip tai spręsti. Tad kodėl man nepasinaudojus patirtimi ir nepabandžius tiems žmonėms padėti? Nyderlanduose, Vokietijoje, Danijoje, Jungtinėse Valstijose ar Didžiojoje Britanijoje pilna restoranų, kuriuose dirba neįgalieji. Pamaniau, kad ir Lietuva jau pasiruošusi priimti tokį projektą“, - pasakoja jis.
„Keletą mėnesių sunkiai dirbau įrenginėdamas restorano erdves. Prie visko, ką mato lankytojai, esu prisilietęs savo rankomis. Tačiau sunkiausia buvo ne tai. Su didžiausiomis problemomis susidūriau tuomet, kai atėjo laikas įdarbinti neįgaliuosius. Pirmiausia nuėjau į Darbo biržą. Jie man paaiškino, kas įmanoma, o kas ne, tačiau kai ėmiau uždavinėti specifinius klausimus, atsakingi darbuotojai paprasčiausiai nieko nežinojo. Tas pats nutiko ir Darbo inspekcijoje. Galiausiai tiesiog kreipiausi į teisininką, kad jis įvertintų situaciją. Mano projektas – socialinis, tad norėjau, kad viskas būtų aišku, skaidru ir neperžengtų įstatymo ribų, tačiau tai įgyvendinti man buvo be galo sunku. Toks įspūdis, kad niekas dar nežino, kaip viską sklandžiai įgyvendinti teisiškai. Kita vertus, tai suprantama, nes toks projektas – pirmasis Lietuvoje“, - svarsto Timas van Wijkas.
Daugiau negu restoranas
Restoranas „Pirmas blynas“ pradėjo veikti prieš keletą savaičių. Lankytojai kviečiami paskanauti įspūdingai atrodančių saldžių ar sūrių blynų, kuriuos patiekia paslaugūs ir nuoširdžiai besišypsantys darbuotojai. „Šiuo metu pas mus dirba šeši įvairias negalias turintys žmonės, juos koordinuojantis mentorius ir virtuvės šefas. Darbuotojus surasti man padėjo įdarbinimo agentūra SOPA ir Žmonių su Dauno sindromu asociacija, – pasakoja Timas. – Kai komanda pirmą kartą susirinko restorane, buvau labai nustebęs, kad jie vieni kitus pažįsta. Maniau, kad prireiks daug laiko, kol jie susidraugaus ir taps vieningi, tačiau jie jau buvo komanda. Tiesa, jiems dar tenka daug ko mokytis. Tačiau pakanka vos vienos lankytojo šypsenos ar nuoširdaus „ačiū“ ir jie vėl pasijunta motyvuoti. Teko pasikalbėti ir su darbuotojų tėvais – jie patenkinti, kad vaikai pagaliau turi darbą ir jaučiasi reikalingi.
Pažadėjau sau, kad prisitaikysiu prie kiekvieno darbuotojo ir sukursiu jam kuo palankesnes sąlygas. Jeigu žmogus turi fiziškai silpnas rankas, iš jo nebus reikalaujama nešioti sunkias lėkštes. Jeigu jis sunkiai vaikšto – nenešios padėklų su kava. Tie žmonės darbe pasitelks kitus savo talentus – entuziazmą ar gebėjimą puikiai bendrauti su klientais. Kai atrandi, ką neįgalus žmogus gali ir moka daryti, tampa nesvarbu, kad jis ko nors nesugeba“, - tikina T.van Wijkas.
Nuomonės
Socialinės įdarbinimo agentūros SOPA projektų vadovė Aiva Salatkienė:
- Mūsų misija – surasti įmones, kurios įdarbintų neįgaliuosius. Patys kreipiamės į darbdavius ir, deja, gauname daug neigiamų atsakymų. Skaudžiausia, kai jie sakomi tiesiai į akis įsidarbinti norintiems neįgaliesiems. Jų pasitikėjimas savimi tuomet skaudžiai krinta.
Visgi socialiai atsakingų darbdavių yra. Projekto „Pirmas blynas“ kūrėjas, kuriam padėjome ieškoti darbuotojų – vienas jų. Sėkmę lėmė tai, jog restorano vadovas turėjo panašaus darbo patirties savo šalyje, kur įstatyminė bazė – visai kitokia ir tokios iniciatyvos yra remiamos valstybės. Norėtųsi, kad ir mūsų valstybė finansiškai prisidėtų prie analogiškų iniciatyvų vykdymo.
Lietuvos neįgaliųjų forumo direktorė Henrika Varnienė:
- Tikiuosi, kad ilgainiui atsiras ir daugiau tokių projektų kaip „Pirmas blynas“. Reikia pabrėžti, kad šis projektas gyvuoja be valstybės pagalbos, tačiau ši tikrai turėtų padėti tokiems darbdaviams realizuoti savo idėją.
Turėtume suprasti, kad negalią turintys žmonės puikiai gali atlikti įvairius darbus, tačiau tam reikalingas atsakingas ir kantrus neįgaliojo integravimas į darbo vietą. Tai padaryti turėtų mentorius ar apmokytas įmonės darbuotojas, o dalį mentoriaus darbo užmokesčiui skirtų išlaidų galėtų kompensuoti valstybė. Tokie modeliai puikiai veikia daugelyje Europos šalių.
Neįgalūs žmonės privalo dirbti, nes tada gerėja jų gyvenimo kokybė ir auga savivertė. Jei turėtume daugiau dirbančių neįgaliųjų, iš esmės keistųsi ir aplinkinių supratimas bei požiūris į tokius žmones. Šioje srityje labai trūksta švietimo, tad reikia viešinti geruosius pavyzdžius.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: